Fluxus iš „Archivio Conz“ kolekcijos Berlyne: humor – rumor – clamor

Kovo 17 dieną (antradienį) 18 valandą galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39) atidaroma paroda „humor – rumor – clamor“. Paroda veiks iki balandžio 16 d.

Fluxus visada yra daugiau ar visada mažiau; Fluxus nepavaldus kiekybei. Fluxus yra lokalizuotas ateityje; Fluxus dar net neprasidėjo. Fluxus yra dvasingumas judėjime, sąmonėjimo procese, nuolatinio išvykimo ir paskelbimo būsenoje. Fluxus yra menas, labiau susijęs su rašymu, artikuliacija ir gestikuliacija – su triukšmingu šurmuliu – nei su forma ar spalva. Šis menas neša tradicijos kalbą ir kartu kreipiasi į dabartį su humoru.

„humor – rumor – clamor“ (liet. humoras, paskalos, šurmulys) teikia žvilgsnį į vieną iš plačiausių Fluxus, konkrečiosios poezijos ir letrizmo kolekcijų, kurią italų kolekcininkas, leidėjas ir fotografas Francesco Conz (1935–2010) rinko daugiau nei keturis dešimtmečius. Parodoje atsispiriama nuo Robert Burton veikalo „Melancholijos anatomija“ (1621), kurioje jis tyrė Hipokrato humoralinę (lot. humor – drėgmė, skystis) teoriją, kurioje „humoras“ reiškė keturis kūno skysčius, kurių pusiausvyra, kaip buvo tikima, lemia žmogaus sveikatos būseną. Bet koks šių skysčių disbalansas sukelia tam tikrus temperamentus: sangvinišką (kraujas), cholerinį (geltonoji tulžis), flegmatišką (skrepliai) ir melancholišką (juodoji tulžis). Burtonas rašė, kad humoras „išvalo kraują, padarydamas kūną jauną ir gyvybingą“.

Paroda galerijoje „Vartai“ jungia melancholiją, ironiją ir humorą su menininkais: Eric Andersen, Robert Ashley, George Brecht, Henri Chopin, Philip Corner, Jean Dupuy, Lawrence Ferlinghetti, Eugen Gomringer, Bernard Heidsieck, Geoffrey Hendricks, Dick Higgins, Alice Hutchins, Dorothy Iannone, Isidore Isou, Joe Jones, Allan Kaprow, Alison Knowles, Milan Knížák, George Maciunas, Walter Marchetti, Nam June Paik, Carolee Schneemann, Mieko Shiomi, Robert Watts, Emmett Williams ir kitais.

Francesco Conz buvo neįprastas kolekcininkas. Jei jis būtų romano puslapių veikėjas, Umberto Eco jį būtų aprašęs kaip personažą – žmogų, balansuojantį tarp raštininko erudicijos ir tikinčiojo meno magija. Jis išleido daugiau nei 500 leidinių ir tapo vienu svarbiausių meno leidėjų paskutiniuose XX a. dešimtmečiuose. Nors pats menininku nebuvo, jis siekė, kad kolekcionavimas ir leidyba būtų suprantami kaip jo paties kūrybinė praktika. Jo kolekciją sudaro apie 20 000 kūrinių, tarp jų – 68 preparuoti pianinai ir fortepijonai, tūkstančiai tapybos darbų, piešinių, fotografijų, skulptūrų ir knygų, sukurtų menininkų iš viso pasaulio. Tam tikra prasme Francesco Conz buvo savo kolekcijos dalis; jis pats buvo Fluxus – nuolat judantis, nuolat kelyje.