Nijolės Vilutytės paroda „Banga po bangos“ vieno kūrinio galerijoje „apiece“
Gruodžio 17 d., 18val. „apiece“ galerijoje, strategiškai orientuotoje į autonomišką meninę raišką, atidaroma monumentalistės Nijolės Vilutytės paroda.
~ BANGA
1991–1992 m., Nepriklausomybės pradžioje, Palangoje buvo sukurtas Nijolės Vilutytės trijų dalių vitražas „Saulės takas“ ir „Improvizacijos“ I–III (plonas spalvotas stiklas, švinas, ~18 m²) bei keturių dalių freska-sgrafitas „Sūkuryje“. Kūriniai buvo integruoti į Vilniaus savivaldybės poilsio namus „Jūros vilnis“ (architektas Mečislovas Valevičius), vėliau – „Gintaras“, dar vėliau – „9 bangos“, pastatytus greta botanikos parko, pušų apsuptyje.
Didelių erdvių, aukštų sienų ir pajūrio šviesos ritmuose N. Vilutytės vitražai „skriejo“ erdvėje. Jie fiksavo besileidžiančios saulės ritmą ir bangų judesį, jungdamiesi su tikra gamta atviruose langų segmentuose. Tokiu būdu vitražas susiejo interjerą su pajūrio kraštovaizdžiu, o kartu tapo kūrybinės raiškos ir šalies laisvės metafora.
~ PO ~
2025 m. pastatą Palangoje nuspręsta griauti. Nors vitražą pavyko išsaugoti, šis atvejis išryškino platesnį kontekstą: autorių teisių įstatymas numato kūrinio neliečiamybės apsaugą, tačiau monumentaliosios dailės objektai Lietuvoje dažnai lieka neregistruoti, be apsaugos, be vertės suvokimo. Be to, XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, pirmaisiais Nepriklausomybės metais, sukurti monumentaliosios dailės kūriniai iš tiesų neturėjo jokio ideologinio krūvio, nors jiems dažnai buvo „klijuojama“ socrealistinio meno etiketė.
BANGOS ~
Parodoje „Banga po bangos“ galerijoje „apiece“ vitražas pasirodo jau kitoje būtyje. Tai nebe interjero jungtis su gamta, o išardyta struktūra. Galerija tampa nauju „architektūriniu korpusu“, kurioje vitražas praranda dekoratyvinę funkciją ir įgyja instaliacinį pobūdį. Kūrinys tampa keliaujančiu, nebe „improvizacija“ interjere, o kompozicija, pasakojančia apie kintančią laisvės sampratą, siekį išsaugoti atmintį ir paveldą. Be to, nors vitražas tradiciškai laikomas taikomosios dailės sritimi, pastarąjį dešimtmetį jis aktyviai grįžta į šiuolaikinio meno lauką. Meninė raiška, anksčiau sieta su monumentaliąja daile, tampa atvira menininkams, migruojantiems tarp disciplinų ir erdvių.
„Perkeltas“ N. Vilutytės kūrinys pasižymi ne tik meistryste, bet ir šviesos, skaidrumo, fragmentiškumo savybėmis, kurios artimos dabarties estetikai. Tai medžiaga, kuri reaguoja į aplinką – šviesą, paros laiką, judėjimą. Galerijoje kūrinys tampa savita tarpdisciplininio meno raiškos priemone – iš paveldo jis pereina į konceptualų lauką, kuriame formuojasi aktualūs pasakojimai apie istoriją, vietą ir laiką, viešumą ir privatumą, funkciją ir autonomiją. „Banga po bangos“ iš Palangos atbanguoja į Vilnių – tarsi primindama, kad viskas kinta.
~ ~ ~
Nijolė Vilutytė (g. 1947) – monumentaliosios dailės atstovė, sukūrusi reikšmingų darbų sakralinės paskirties architektūroje bei visuomeniniuose pastatuose. Tarp svarbiausių kūrinių – freskos-sgrafitai ir vitražai Marijampolės Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios pal.Jurgio Matulaičio koplyčioje, freska-sgrafitas „Tėviškė“ buvusioje Lietuvos atstovybėje, po Nepriklausomybės LR ambasadoje Maskvoje, freskos-sgrafitai „Kryžiaus kelias“ ir vitražai Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje, freska-sgrafitas „Paukščių takas“ Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ erdvėse, trijų dalių freska-sgrafitas ir vitražai Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje. N. Vilutytės kūryboje dominuoja mitologiniai ir religiniai siužetai, monumentalios, abstrahuotos formos bei dinamiškos, ritmiškos kompozicijos. Dailininkės kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus. 1999 m. jai įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija.
Parodos kuratorės: Milena Černiakaitė ir Aušra Trakšelytė
Parodos architektas Mindaugas Reklaitis
Grafinis dizainas Marek Voida
Teksto vertimas Martynas Galkus
Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė
Paroda veiks iki 2026 m. vasario 3 d.
Daugiau apie galeriją apiece.lt
