Monikos Radžiūnaitės paroda „Mišrūnai pekloj

Lapkričio 28 d. 18 val. galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) atidaroma menininkės Monikos Radžiūnaitės paroda „Mišrūnai pekloj“ (kuratorius – Linas Bliškevičius).

Parodoje pristatomas naujausias Monikos Radžiūnaitės tapybos darbų ciklas bei dvejus metus kurtas didelio formato, taftingo technika atliktas tekstilės kūrinys. Parodos koncepcinė ašis remiasi meniniais bestiarijų tyrimais ir krikščioniškosios kultūros ikonografiniais siužetais. Kūriniuose vaizduojami gyviai, mišrūnai ir žmonės tampa šių dienų jausenų bei egzistencinių patirčių alegorijomis, pamokymais, perteikiamais per žaismingą, tačiau intelektualią praeities epochų – viduramžių ir ankstyvojo renesanso estetikos interpretaciją. Ši paroda – tai praeities laikmečių jausenų komparatyvistinė studija, kurioje šiuolaikinės mąstymo tradicijos persipina su būtybių iš praeities perspektyva. Paroda veikia kaip vizualinis tyrimas, kuriame keliami klausimai apie viduramžių kultūros pėdsakus, istorinius praeities reiškinių pasikartojimus šiuolaikinėje visuomenėje, ieškant rezonuojančių paralelių, mąstymo ir vizualinių tradicijų persidengimų. „Mišrūnai pekloj“ kviečia apmąstyti vis ryškėjančius dabarties atgarsius su viduramžių kultūra, keliant prielaidą apie tai, jog dabartyje išnyrantys politiniai, socialiniai, ekologiniai ir technologiniai iššūkiai bei kultūriniai poslinkiai, stebėtinai tiksliai atkartoja viduramžių pasaulėžiūrą formavusius įvykius bei mąstymo modelius.

Paroda žymi ne tik naują M. Radžiūnaitės kūrybos etapą, bet ir kiekvienoje menininkės parodoje atliekamą eksperimentą su naujomis medijomis. Specialiai šiai parodai menininkė sukūrė didelės apimties rankų darbo tekstilės kūrinį „Ir saugok mus nuo pikto“ (2025), kuriame atsispindi menininkės kūrybinė praktika – jame gausu viduramžiškų simbolių, mitologinių gyvių, pinčiukų ir pabaisų. Menininkė pasakoja, jog šiame kūrinyje vaizduojama centrinė figūra – bestija, yra visų pasaulio blogybių įsikūnijimas, kurį parodos lankytojai kviečiami sutrypti. Šį puošnų darbą menininkė kūrė dvejus metus, kartu su tekstilės technologe Dijuota Žilytė.

Parodos naratyvą papildo ir specialiai ekspozicijos erdvei sukurta Kristijono Žungailos instaliacija – sienų tapyba purškiamais dažais. Menininkas post-vandalistine maniera interpretuoja ankstyvosios krikščionybės katakombų puošybos stilistiką. Šis galerijos sienas užpildantis kūrinys vizualiai apglėbia ryškiaspalvę M. Radžiūnaitės tapybą, sukurdamas įtampą tarp sakralumo ir profaniškumo.

Paroda „Mišrūnai pekloj“ – tai kultūrinis kraštovaizdis, kuriame lokalizuojami „fantominiai“ prisiminimai ir iš naujo atrasti pasakojimai, istorinė vaizduotė, antropomorfinės ir zoomorfines personifikacijos. Visa tai leidžia parodoje aktyvuoti tai, kas dėl laiko distancijos ir kultūrinės užmaršties tapo prarasta, tačiau nepaisant to, nepastebimai glūdi kultūrinėje pasąmonėje ir gali būti prikelta dabartyje.

Monika Radžiūnaitė (g. 1992), Vilniaus dailės akademijos tapybos magistrė, savo kūryboje rekonstruoja istorinius naratyvus, pasitelkdama krikščioniškąją ikonografiją, ji kuria šmaikščius, didaktinius siužetus, demaskuojančius žmogiškąjį kvailumą ir kultūrinių prasmių kismą. Menininkė sąmoningai klaidina žiūrovą: perdirbdama simbolius ir ženklus, ji perkuria jų turinį taip, kad senoji ikonografija taptų aštriu komentaru dabarčiai, o atmintis – politiniu bei dvasiniu instrumentu.

Kuratorius – Linas Bliškevičius

Koordinatorė – Karolina Žalėnaitė

Sienų dailė – Kristijonas Žungaila

Tekstilės technikė – Dijuota Žilytė

Padėkos – Augustinas Vainius, Deva Bartninkaitė, Hildegarda Bingenietė, Mindaugas Vanagas, Darius Rugys, Kotryna Kurt, Amelija Galubickaitė, Martynas Arlauskas, Benas Matijošaitis, Emilija Juškaitė, Aistė Radžiūnaitė, Deividas Valentukonis

Projektą finansuoja – Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba, Sauliaus Karoso paramos ir labdaros fondas