Įleisti

Žengiau akmeniniu grindiniu Užupio meno inkubatoriaus link, kur buvo proga susipažinti su menininkės iš Australijos Sophie Durand menine praktika ir darbais parodoje „inlet : įvadas“, veikusioje iki gegužės 7 dienos. Su Sophie turime bendrų draugų, tačiau iš tikrųjų dar nebuvo tekę susipažinti su jos kūryba.

Tik atvėrus duris, prieš mane – smėlio plotai, lyg būčiau papuolusi į operos-performanso „Saulė ir jūra“ sceną arba ką tik išnirusi iš vandens į sausumą. Tačiau buvo juntama nepajudinama ramybė ir matomi lyg ką tik išvykusio gyventojo palikti namai su pamirštu išjungti televizoriumi, rodančiu australišką serialą. Užuodžiu druską ir medieną. Lyg sudužusio laivo keleivė atsidūriau saloje ir bandau rasti gyvybės pėdsakų. Tapau auksaplauke, atklydusia į trijų australų meškinų namelį vandenyno įlankos pakrantėje. Prieinu prie kėdžių, sustatytų prieš didelę serialo projekciją, ir suvokiu, kad ne visos yra skirtos prisėsti, – vietas užėmę įvairiaspalviai guminiai ančiukai, jūreivinis paltas, botai ir Užupio angelo aikštę vaizduojantis atvirukas su dviem didelėmis skylėmis, pradanginusiomis angelo skulptūrą ir dalį Malūnų gatvės. Šalia slepiasi keli į sieną atremti paveikslai. Nežinau, ar jie baigti, ar dar nepradėti. Iš po viengulės lovos rėmo sklindanti šviesa kviečia pasilenkti ir panagrinėti, kas po juo gali slėptis. Į smėlį panirusios šakelės, raudonas žymeklis, akmenukai, neįskaitomas lapelis. Ant rėmo pagrindo guli kitas žymeklis, krūva apelsinų ir keli ant atramos sulenkti bei ant storos medžiagos nutapyti darbai. Aplink mėtosi po smėliu pakasti popieriaus lapai, sekantys savas istorijas. Akį užkabina kartoninė dėžė šalia lovos rėmo, primenanti lobių skrynią, kurioje guli krūvelė taro kortų, o prie kiekvienos kortos prisegtas lapelis su kabalstinės astrologijos paaiškinimais.

Instaliacija šalia esančioje erdvėje kelia daugiau susidomėjimo detalėmis, kurios palečių laipteliais veda link vonios su aukštu dušo čiaupu, iš kurio garsiai laša vanduo. Eidama ratu pamatau įvairias konstrukcijas iš šakų ir stiebų, kriauklytes ir akmenukus, sudėliotus taip, lyg prieš kelias minutes čia būtų atliktas magiškas ritualas. Pabirę apelsinai erdvėje įrėmina instaliaciją ir savo ryškumu primena karštį ir vaisiaus gaivumą. Iškart pagalvojau apie Francoise Sagan romaną „Sveikas, liūdesy“, kur ryškiai šviečia pagrindinės veikėjos Sesilės, apsistojusios Prancūzijos pietų pakrantėje su savo tėčiu, pusryčiams valgomas apelsinas. Erdvėje besimėtančios medžių šakos primena sudužusią Sesilės mylimojo valtį ir dviejų mylimųjų nuvargusius kūnus, gulinčius karštame smėlyje. Šią romantišką nuotaiką papildo smėlyje užpustytas raštelis: „The flowers will fade, / the memory will stay“ („Gėlės nuvys, prisiminimas išliks“). Kiekvienas raštelis parodoje bent kelioms sekundėms paverčia mane sekle, bandančia sujungti užuominų taškus. Bet įdomiau nežinoti, kas slypi po užsklanda. Visi kiti rašteliai, atrodo, apibūdina aplink esančias instaliacijos detales. Tame akmenukų sunkumo ir gėlių stiebų trapumo sūkuryje pamatau gulinčią taro mirties kortą.

Tarp palečių išvystu paslėptą „Vegemite“ indelį. Grįžtu atgal – tokį patį surandu ir pirmoje erdvėje. Jaučiuosi kaip vaikas, ieškantis paslėptų velykinių margučių. Smėlyje matau savo ir kitų lankytojų batų įspaudus bei kaip kiti plūduriuoja šioje erdvėje – visi savaip, kitaip nei aš. Įdomu, po kiek laiko man išėjus manieji pėdsakai buvo visiškai ištrinti nuo paviršiaus.

Blankių spalvų medžiagos, dengiančios lubas, transformuoja erdvę, pripildydamos ją vaikiško žavesio. Antroje salėje pastebiu ryškesnį plotą virš galvos – melsvoje medžiagoje lyg kreidelėmis pavaizduotas medis ir šalia stovinti mergaitė su padarėliu, primenančiu omarą. Virš jų sklando aitvaras, pagautas stambiame niūriame debesyje su žaibais, trenkiančiais į medį, ir visa drobė išdabinta lietaus lašais. Šis kontrastas tarp vandens čiurlenimo vonioje ir lietaus lašų statiškumo kirbina vaizduotę, mintyse pradedu sekti pasaką apie tornado nusiaubtus namus bei stichiją atlaikiusią buitį.

Visi lapeliai, knygutės, buteliukai, kortelės priminė apie šioje parodoje jau įvykusius renginius, visus žmones, kurie čia sutilpo, ir supratau, kad šita erdvė iš tiesų skirta žmogui – ne spoksoti, bet dalyvauti. Sophie Durand paroda puikiai sufleruoja apie tą jausmą, į kurį gali įsisukti, – jautiesi taip arti, bet ir nutolęs vienu metu. Nors parodoje nebuvo žemėlapio ar kūrinių pavadinimų, nė karto neatrodė, kad to trūktų. Nebuvo tos nematomos pertvaros tarp trapaus kūrinio ir viską galinčio sudaužyti žiūrovo, to klausimo „ar čia galima praeiti, ar vis dėlto ne“, paroda nesiekė sukelti abejonių savo žmogiškumu. Menininkė transformavo mūsų pripratusioms akims žinomą parodos sterilią struktūrą į jautrią, gyvą ir daugialypę erdvę, kurioje maloniai gali pasimesti ir plūduriuoti.

Išeinant pasidarė gaila, kad turiu vėl nerti vandenin ir plaukti. Nedažnai tenka pagalvoti, kaip gaila, kad ši paroda truko tik mėnesį, bet šį kartą tokia mintis mane dar ilgai persekios.

Paroda veikė iki gegužės 7 d.

Užupio meno inkubatorius (Užupio g. 2A, Vilnius)