Kovoti už tai, kas svarbu

Aktorius Joris Zaliauskas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Priešinimosi melancholija“ (rež. Adomas Juškas, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2025), „Mahamaya Electronic Devices“ (rež. Iwanas Wyrypajewas ir Mykola Mishynas, JMDT, 2024), „Makbetas“ (rež. Aleksandras Špilevojus, JMDT, 2024), „Feromonai“ (rež. Jo Strømgrenas, JMDT, 2023), „Camino Real“ (rež. Jonas Kuprevičius, JMDT, 2023), „Jona“, (rež. Špilevojus, JMDT, 2023), „Baseinas. Be vandens“ (rež. Kuprevičius, Kauno miesto kamerinis teatras ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2023), „Sala, kurios nėra“ (rež. Špilevojus, JMDT, 2022), „Laukys“ (rež. Olga Lapina, JMDT, 2022) ir kt.

Kodėl nusprendėte rinktis vaidybos kelią?

Nuo mažens jutau vidinį norą išreikšti save, kovoti už tai, kas man svarbu, siekti idealaus, romantiško, utopinio pasaulio. Mane traukė aktyvūs menai, tokie kaip muzika ir šokis, bet vaikystėje nepavyko jų išbandyti. Tėvai mane vesdavosi į teatro spektaklius, kai kurie jų buvo skirti ne vaikams. Nors ne visada suprasdavau, apie ką aktoriai kalba, mane itin jaudino žmogaus scenoje išgyvenami jausmai, jautrumas ir aktorių žaismingumas. Mokykloje buvo teatro būrelis „Brigada“, parodydavęs po keletą vaidinimų per metus. Visad bandydavau į juos patekti. Ne kad praleisčiau pamokas kaip kai kurie mano bendraklasiai, o todėl, kad man tai buvo išties įspūdingas reginys, kurį norėdavau pamatyti. Stebėdavau, kaip vyresni mokiniai užsidegę žaismingai vaidina scenoje, ir giliai viduje jutau, kad to norėčiau ir aš, tik bijojau, jog neturiu reikiamų duomenų ir man nepavyks įveikti atrankos. Vis dėlto aštuntoje klasėje ten atsidūriau ir mano susidomėjimas, meilė teatrui vis stiprėjo. Man labai patiko būti bendruomenėje ir kartu kurti, siekti bendro tikslo, susiduriant su įvairiais iššūkiais. Taip pat ėmiau dažniau vaikščioti į spektaklius, jutau, kaip teatras mane augina, leidžia pasijusti gyvam, susidurti su gyvenimu ir žmogiškumu. Teatras ir filmai mane įkvėpdavo, o vėliau supratau, kad tai galėtų būti mano profesinis kelias, leidžiantis pažinti ir išreikšti save bei kovoti už gražesnį, romantiškesnį, empatiškesnį ir teisingesnį pasaulį.

Baigėte vaidybos studijas Gyčio Ivanausko ir Nelės Savičenko kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip vertinate studijų patirtį?

Galvojant apie studijų laikotarpį, mintyse iškyla itin įvairi ir ryški jausminė spalvų paletė. Per tuos ketverius metus išgyventa tiek daug įvairių emocijų, patirta tiek daug šilto ir šalto, padaryta daugybė asmeninių atradimų apie save, pasaulį ir mane supančius žmones. Šie suvokimai ne visada buvo malonūs, tačiau augino ne tik kaip aktorių, bet ir kaip žmogų, asmenybę, kūrėją. Su bendrakursiais juokaujame, kad tai pagreitinta gyvenimo mokykla, o kursas – savotiška šeima, susiformuojanti per ketverius metus. Jauni, skirtingi ir jautrūs individai savo noru užsidaro akademijoje, gilinasi į amatą ir save pačius. Tai tikrai ne tik linksmas ir džiuginantis procesas, bet dažnai ir varginantis. Teko išmokti ne tik pasirūpinti savimi, bet ir gerbti, palaikyti, išklausyti kitą, o kartais ir nubrėžti tam tikras ribas. Kurse vyravo šeiminis gyvenimas – kartu daug patyrėme ir išliejome įvairiausias emocijas. Džiaugiuosi dėl tų ketverių metų ir esu labai dėkingas dėstytojams bei bendrakursiams, kurie ir po studijų išliko artimi draugai.

Koks buvo pirmas jūsų vaidmuo profesionalioje scenoje ir kaip sekėsi jį kurti?

Pirmas vaidmuo, baigus akademiją, – Žmogus Nr. 8 Olgos Lapinos spektaklyje „Laukys“. Tai netradicinės formos kūrinys – jame nevaidiname situacijų, mūsų personažai tampa spektaklyje kuriamo mistinio pasaulio dalimi, jo būtybėmis. Vienintelė tikslesnė detalė apie apčiuopiamus personažus slypi nebent aktorių įrašytuose telefoniniuose skambučiuose ir pasakojimuose, kuriuos parašė spektaklio dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Pats kūrybinis procesas buvo itin įdomus, nes ilgą laiką buvo sunku įsivaizduoti ir galvoje pamatyti konkretų spektaklio vaizdinį. Vis dėlto nerimo tai nekėlė, nes per tą nežinomybę mus saugiai vedė Olga kartu su kūrybine komanda. Mums buvo sukurta aplinka kurti ir jaustis visaverčiais spektaklio pasaulio bendrakūrėjais. Spektaklyje nagrinėjome temas, susijusias su mirtimi, tokias kaip tradicijos, santykiai, išgyvenimo procesai. Siekėme tikro, nesumeluoto ryšio su aplinka ir aplinkiniais. Kartu su spektaklio choreografe Agniete Lisičkinaite ieškojome, kaip per judesį ir sąlytį su kūnais bei objektais atskleisti santykius, jausmus ir gyvenimiškas patirtis. Šis spektaklis man be galo brangus, jame vaidindamas kiekvieną kartą išgyvenu savotišką terapinį apsivalymo ir susitaikymo ritualą. Pats labai norėčiau šį kūrinį pamatyti iš žiūrovo kedės.

Nuo 2022 m. esate Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius. Ar lengvai pavyko įsilieti į trupę?

Ketvirtame kurse apie galimybę dirbti Juozo Miltinio dramos teatre užsiminė dėstytojas Aleksandras Špilevojus. Baigęs studijas sulaukiau žinutės su kvietimu tapti trupės dalimi ir kurti vaidmenį spektaklyje „Laukys“. Be galo nudžiugau, nes po studijų toliau norėjau kurti ir gilintis į aktoriaus amatą. Trupė pasitiko šiltai, įsilieti buvo lengva, nes ją sudaro talentingi ir nuoširdūs kūrėjai, atvirai besidalijantys savo patirtimi. Čia jaučiuosi gerai, o kartu kurdamas ir iš šalies stebėdamas kolegas galiu iš jų mokytis. Taip pat žavu matyti, kaip tobulėja ir auga mano bendrakursiai, irgi kuriantys šiame teatre.

Vasario pabaigoje įvyko Adomo Juškos režisuoto spektaklio „Priešinimosi melancholija“ premjera. Koks buvo jo kūrybinis procesas?

Man labai patinka Juškos teatrinė kalba ir stilius. Nuo pat proceso pradžios, dar pristatant spektaklio idėją ir toliau kuriant, Adomo užsidegimas, kruopštus pasiruošimas ir atsakinga meilė teatrui užbūrė ir mane. Procesas nebuvo lengvas, nes spektaklyje naudojama daug techninių elementų, kuriuos suvaldyti ir sujungti buvo nemenkas išbandymas visai kūrybinei komandai ir teatro kolektyvui. Tačiau surinkta talentingų kūrėjų grupė ir nuoširdžiai idėjai atsidavę bei savo laiko negailintys teatro darbuotojai su tuo susitvarkė. Premjera ne tik įvyko, bet ir leido dar kartą pajusti kūrybinį bendruomeniškumą. Tokie momentai, kai bendru tikslu ir idėja užsidegusi bendruomenė funkcionuoja išvien, kai kiekvienas teatro sraigtelis yra ne tik svarbus, bet ir būtinas bendram rezultatui pasiekti, man itin brangūs ir motyvuoja toliau gyventi teatru. Labai kviečiu pamatyti šį spektaklį.

Sezono pradžioje pristatėte Iwano Wyrypajewo ir Mykolos Mishyno spektaklį „Mahamaya Electronic Devices“. Kaip sekėsi jį kurti?

Šio spektaklio procesas prasidėjo nuo teksto mokymosi, o tai, beje, ir buvo vienas sudėtingiausių spektaklio kūrimo etapų. Per pirmąjį kūrybinės komandos susitikimą Wyrypajewas mus įspėjo, kad aktoriai, kurie anksčiau yra dirbę su šia pjese, dalijosi, jog per visą jų karjerą tai buvo sunkiausiai išmoktas tekstas. Dabar galiu patvirtinti, kad jis tikrai nemelavo, – dar niekada nebuvo taip sunku tai padaryti. Įsivaizduokite, kad keturios dirbtinio intelekto versijos arba keturi filosofai, kurie išmano absoliučiai visas religines ir filosofines idėjas, perskaitę visus mokslinius ir psichologinius straipsnius, diskutuodami bando atsakyti į vieno teisingo atsakymo neturinčius klausimus, išspręsti neišsprendžiamas problemas ir surasti tą vienintelę tiesą... Pjesėje yra keturi atlikėjai, kurie diskutuoja, neretai patys sau prieštarauja, pasakę „taip“, po kelių sekundžių gali pasakyti „ne“. Spektaklyje painų tekstą teko sakyti itin dideliu tempu, nuosekliai vedant diskusijos temą, tad savo eilutes reikėjo išmokti techniškai ir itin preciziškai, nes klaidos gali ne tik sugriauti tempą, bet ir išmušti visą komandą iš spektaklio vėžių. Mokytis tekstą padėjo net ir aktorių įgarsinti pjesės įrašai, tapę kasdieniu grojaraščiu. Nepaisant to, šio spektaklio kūrimas yra vienas brangiausių ir labiausiai praturtinusių, suteikęs daug atradimų ir pamokų tiek apie gyvenimą, tiek apie profesiją. Žinoma, prie to itin prisidėjo abu režisieriai, kurie gilinosi į pjesės idėjas ir padėjo jas realizuoti scenoje, kurdami itin palaikančią ir nuoširdžios meilės kupiną atmosferą. Tai buvo įrodymas, kad idėjos, užrašytos pjesėje, nėra tik iš piršto laužti žodžiai. Šio spektaklio kūrimas buvo dovana, kuria norisi pasidalinti su žiūrovais.

Sukūrėte tris vaidmenis Špilevojaus spektakliuose. Kuo skyrėsi jų kūrybiniai procesai?

Dirbti su Aleksandru man visada malonu ir įdomu. Didžiausias skirtumas, kad jis ne tik spektaklių „Sala, kurios nėra“ ir „Jona“ režisierius, bet ir dramaturgas. Tad šias pjeses tobulino kurdamas spektaklius – repetuodami galėjome fantazuoti ir improvizuoti tam tikras scenas bei situacijas, taip tapome ne tik spektaklio, bet ir pačios dramaturgijos bendrakūrėjais, nes dažnai aktorių atrasti pasiūlymai, idėjos ir tekstai tapdavo įamžinti ir galutiniame pjesės variante. Man artimiausias Aleksandro spektaklis – „Sala, kurios nėra“. Jame kartu su keturiais bendrakursiais ir aktoriumi Dainiumi Jankausku vaidiname Juozo Miltinio trupės aktorius, kai jie, dar būdami jaunuoliai, pradėjo lankyti teatro studiją. Pats buvau ką tik baigęs vaidybos studijas ir galėjau ne tik reflektuoti savo patirtis mokantis amato akademijoje, bet ir palyginti, kuo skyrėsi mano ir Miltinio aktorių patirtis. Nors gyvenome skirtingais laikais, neretai patirdavome panašių išgyvenimų. Šiame spektaklyje kūriau aktoriaus Gedimino Karkos vaidmenį. Tai buvo įdomi ir atsakinga užduotis, nes spektaklyje vaidinu jauną Karką, o visi išlikę interviu, straipsniai ar filmų įrašai yra iš tų laikų, kai jis jau buvo patyręs ir subrendęs aktorius. Tad apie tai, koks aktorius galėjo būti jaunystėje, reikėjo pafantazuoti ir sukurti pačiam.

Vaidinate ir Jo Strømgreno spektaklyje „Feromonai“. Kaip apibūdintumėte šią patirtį?

Kiekvienas spektaklio procesas būna unikalus – tam įtaką daro ne tik kūrybinė komanda ar režisierius, bet ir pati spektaklio idėja, dramaturgijos siūlomos temos. Šiame spektaklyje režisierius siekė atkurti photo drama žanrą, todėl viena pagrindinių užduočių aktoriams – scenoje įveiksminti nuotraukas ir jas paversti viena svarbiausių spektaklio siužeto pasakojimo priemonių. Režisieriui buvo svarbi tikslumo ir žaismės darna.

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Kol kas naujų kūrybinių planų teatre neturiu, tad noriu ši laiką paskirti pomėgiams, literatūrai ir pagaliau pačiam pasimėgauti teatru iš žiūrovo kėdės.

Kokie pastarieji spektakliai įsiminė?

Dėl darbo praleidau daug naujų pastatymų, bet pastaraisiais metais įspūdį padarė šie spektakliai: Jono Kuprevičiaus „Shopping and Fucking“ Valstybiniame jaunimo teatre, Tomi Janežičiaus „Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre ir Jernejaus Lorenci „Svetimas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Dėkoju už pokalbį.