Tapybinio peizažo slinktys

„Galbūt atstumą tarp praeities ir dabarties galima išmatuoti šviesa, krentančia tarp šešėlių ant grindų“, – tokius prancūzų rašytojos Annie Ernaux žodžius tapytoja Kristina Mažeikaitė pasirinko savo naujosios parodos leitmotyvu. Kaip dedikaciją kūrybos procesui, tapymo laikui apmąstyti. Visų pirma, čia klausiama pačios savęs: kada tapai iš tiesų, kada tapyba įvyksta ir pasibaigia? Toks pat apmąstymų krūvis tenka ir žiūrovui – kiek gali tos tapybos priimti, sugerti, kiek įstengi jos veikiamas išbūti, kai, anot Kristinos, tapyba atsigręžia į tave „visu tiesumu“.

Išties, dažnas tapytojas valandų valandas praleidžia studijoje, nudelbęs žvilgsnį žemyn, – maišydamas dažus, valydamas, skusdamas paletę, tada sluoksniuodamas drobės paviršių ar tepdamas varvantį dažą. Kartais visa tai trunka daug ilgiau nei vaizdų kontempliacija. Be to, dažo sluoksniai toliau klostosi atmintyje, kur beeitum, o vaizdiniai švysteli tik trumpam, dažniausiai visai netikėtai. Tad net stabtelėjus kur nors tarpdury pasimato „paveikslas“. Tačiau negali visą laiką pasyviai tikėtis tokio vaizdų šmėstelėjimo. Veikiau pamažu išmoksti nesibijoti užtapymo ir vaizdinių „praradimo“, susikuri savą tapymo būklę, kai svarbiausia struktūros sujudinimas ir tam tikra tepimo gyvastis. Kristina jau yra įžengusi į tokią kūrybos stadiją, kai reginio projektavimas ir naujo išgavimas susilieja, kai dirbama su „atminties impresionizmu“. 

Antras tapytojos žingsnis – mėginti visą šį savo tapybinį išgyvenimą realizuoti parodos salėje, kad ir kokios paskirties ar suplanavimo ji būtų. Jau ne kartą savo ekspozicijose Kristina ryžtasi  sugriauti „minimalizmo etaloną“ ir pateikti tapybinės gausos. Kaskart sukuriamas parodos erdvės daugiaplaniškumas, plastiniai ir architektoniniai elementai susišaukia, prasitęsia, atsikartoja. Didelės drobės sutankinamos, kabinamos eilėmis, o šalia ar aplink gali rasti mažesnių formatų intarpus – patekti į atskirus kuriamos erdvės segmentus. Lankytojas atsiduria tos artėjančios, „atsigręžiančios“ tapybos apsuptyje, ir trošku nepasidaro – pasijunti besąs peizaže, kitokius mastelius nei tikrovėje turinčioje erdvėje. Tarp besigrupuojančių ir išsiskaidančių dangaus ir žemės sluoksnių tartum ieškai savo šviesos.

LDS galerijos stiklinės sienos šįkart taip pat provokavo naujos erdvinės iliuzijos sukūrimą. Dieną čia atsiveria galimybė matyti paveikslus lauko erdvės apsuptyje, o vakare – drobių tęsinius atsispindint languose. Nemenkas iššūkis – subalansuoti ekspoziciją peršviečiamoje erdvėje (parodos architektas Artūras Mažeika). Keliaplanė, tartum iš daug horizontų pakopų sudaryta atskiro paveikslo struktūra pasklinda ne tik žvilgsniu ir žingsniu matuojamoje erdvėje, bet dėliojasi pereinamoje, vidų ir išorę apimančioje regimybėje. Taip nustelbiami įprastos aplinkos kontūrai, išryškėja tapybinių paviršių materialumas.

Šios tapytojos kūryboje galima pastebėti ir kitų slinkčių. Naujausiose serijose drąsiau naudojamasi neužtapyto drobės ploto bei abstrakčių intarpų dekonstrukcine galia (didžiaformatis  triptikas „Odė laikui“, 2024; taip pat „Tylos diena“, 2018–2024), išlaikoma atviros ryškios spalvos monochromija (violetinė ir mėlyna drobėse „Tylos diena“, 2024; „Žemė, dangus, žemė, dangus“, 2025). Spalvingas potėpis kartais įgauna figūratyvumo ar netgi dekoratyvios-konstrukcinės reikšmės paveikslo sąrangoje („Formacijos. Tylos diena“, 2024; „Žemės sukūrimas“, 2024). Visa tai sustiprina vientisos struktūrinės variacijos poveikį, kuriamą parodos erdvėje, – lyg mąstytųsi vienas vaizdinys, viena daugiaplanė laiko slinktis.

Įdomu tai, kad vizionieriškų išgyvenimų pagrindas čia yra ne fantazijos ar vien juslinių, regimųjų įspūdžių pasekmė, bet intelektualusis įspaudas šioje tapyboje. Kristinos paveiksluose įžvelgiamos struktūros – tiek plenerinės patirties tęsinys, tiek teorinių žinių sintezės išdava, kas ir priveda tapybines redukcijas iki savitos transformacijos ir išraiškos suradimo. Tam tikra peizažo abstrahavimo sistema čia akivaizdi, tačiau kartu ja varijuojama, improvizuojama. Tada vaizdiniai randasi pirmiau kažko atpažįstamo, ir jie gali būti visokie: akinamai ryškūs, atviri, vibruojantys ar tartum apversti, suskliausti. Susidūrimas su šiais paviršiais pirmuoju įspūdžiu nepasibaigia, o tik skatina ieškoti tapybinės tikrovės, mąstyti jos kintamybę.

Pasaulyje šiemet minint žymios abstrakčiojo ekspresionizmo atstovės Joan Mitchell gimimo šimtmetį norisi pažymėti, kad Kristinos tapyba juda artima ar bent gretutine vaga – siekiant jausminės pasąmoninių tapybinių struktūrų įkrovos. Įdomus ir techninis Kristinos tapybos raidos aspektas: megaformatuose teptuko brūkšniai ir šuorai primena aliejine pastele nutapytą paviršių (švelnų arba šiurkštų, grublėtą) bei masyvia linija išgaunamą piešinį. Tad didelio formato, dažo sluoksniu apkrauta drobė tuo pačiu metu regisi eskiziškai lengva, greitai sukurta ir teikia besikuriančio ar praslenkančio vaizdo atpažinimo galimybę.

Apskritai šiuolaikinio meno kūriniuose apstu skverbimosi link pirminių struktūrų, medžiagų, paviršių sandaros, kartu desperatiškai siekiant pačios būties pėdsakų fiksacijos, įamžinimo. Peizažas, erdviškas vaizdinys veikia kaip laikinumo simbolis, kuris paradoksaliai įgauna globalaus egzistencinio reikšmingumo. Anot vienos borgesiškos kosmologinės įžvalgos, dabartinio pasaulio raida tartum apgręžė trajektoriją į pradžių pradžią, kuri vėl laukia žmonijos ateityje, kaip visų mokslingų gamtos „matmenų“ išdava, visų žinojimų ištirpimas... Turbūt peizažiška procesuali tapyba taip pat pamažu atskleidžia šitokią fazę – išsiveržia iš vaizdų, palieka konkretybių išnaras, sureikšmina ranka paliekamus pėdsakus, asmeniškumo šifrus. Aktualėjant tokiai pirmapradiškumo estetikai Kristinos Mažeikaitės kūryba išsiskiria prasmingu siekiu kurti vaizdą – tartum praregėti, išsaugoti peizažą kintančio suvokimo paradigmose.

Paroda veikia iki kovo 1 d.

Dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g. 2, Vilnius)