Išdaiktinimas

Menininko Domo Ignatavičiaus kūryba konceptuali – tai faktas. Todėl jo personalinė tapybos paroda „Taip, kaip atrodo“ (kuratorė Aistė Kisarauskaitė) įkandama tiems, kurie domisi šiuolaikiniu menu ir į jį gilinasi. Reikia lašelio pastangų ir suopračio, kad Ignatavičiaus kūryba atsivertų, o jos reikšmių horizontai priartėtų.

Vilniaus dailės akademijoje įgijęs vitražo specialybę (1992–1996), mokęsis Prahos vaizduojamojo meno akademijoje (1997–1998) pas konceptualaus meno dėstytoją Milošą Šejnų ir baigęs studijas, Ignatavičius kūrė stiklo objektus. O jo tapyba žinoma siauresniam žmonių ratui. Pamėnkalnio galerijoje eksponuojamos tapybos daiktiškieji buities objektai įvaizdina kantiškojo „daikto savyje“ filosofinę idėją. Ding an sich – Imanuelio Kanto (1724–1804) sąvoka, vartojama, norint pasakyti apie ką nors neišaiškintą, paslaptingą, parodyti, kad daiktas savyje neįkandamas. Išplėšti daiktus iš buities – trumpasis ir supaprastintas Ignatavičiaus kūrybos moto. Jam rūpi, kuo daiktas tampa jį atskyrus nuo jam skirtos funkcijos, ir perkelti jį į kitą kontekstą. Daiktą atskleisti kaip išskirtinį esinį, atverti jo būtį savyje ir sau. Ignatavičiaus tapyba atliepia ar net įgyvendina Arvydo Šliogerio teiginį, rastą jo knygoje „Daktas ir menas“ (2016): „Meno kūrinys atsiranda elementariame žmogaus–daikto sąlytyje ir atsirasdamas pats tuojau pat sudaiktėja, tampa daiktu ir pastato dar vieną žmogaus–daikto sąlyčio centrą.“

O koks yra menininko–daikto sąlyčio centras? Atsakymo ieškočiau nesuinteresuotoje žiūroje, idealisto požiūryje į praktinę daikto funkciją. Kai menininkas pasiryžta įveikti kasdienės patirties kliūtis ir pažvelgti į daiktą kaip į visiškai naują kokybę. Menininko–daikto sąlyčio koncepcija Ignatavičiaus kūryboje turi ir savo priešistorę. Dar vaikystėje susižavėjimas „betonine romantika“, pasak menininko, jam įskiepijo trauką industriniam techniniam pasauliui ir jis vasaros atostogas mieliau leisdavo tarp ventiliacinių vamzdžių miesto statybvietėse nei senelių sode. Jau tuomet jam nerūpėjo techninės įrangos savybės, industrinį „daiktą“ vertindavo visiškai abstrakčiai: pagal spalvą, formą, medžiagiškumą, sukrautos technikos ritmą urbanistiniame peizaže.

Menininko–daikto sąlytį „pagauti“ galima ir kitų lietuvių tapytojų darbuose, siekis atmesti funkcines daikto savybes kristalizuojasi 9-ojo dešimtmečio tapytojų Alfonso Vilpišausko, Algimanto Jono Kuro, Henriko Natalevičiaus, Kosto Dereškevičiaus kūryboje. Arvydo Šaltenio tapyboje išmesto, niekam nebereikalingo, netekusio savo funkcijos daikto tema taip pat užima svarbią vietą. Bet yra viena esminė išlyga, lyginant Ignatavičiaus ir minėtų menininkų požiūrį į daiktą. Ignatavičiaus tapyboje pašalinta emocinė nevilties įkrova. Jo tapomi dulkių siurbliai, šildytuvai, smulkintuvai, monitoriai – be jokio moralo, be gėlos, tragizmo ar nevilties. Tik plika objektyvios tikrovės pagava, daikto nepriklausomybė meno kūrinio erdvėje. Ši nesuinteresuota menininko žiūra paskatino jį pasinerti į dekoratyvios kompozicijos paieškas, kūrybišką įgeidį ir keisti daikto tikrąjį mastelį. Dideliame drobės paviršiuje atrasti vietos mažutėliam jungikliui, laido kištukui, ir tik tam, kad būtų patenkintas estetinis paveikslo komponavimo supratimas. Emocinis santykis su pasauliu neišvengiamas – kaip kitaip atsirastų meninio sąlyčio su daiktais rezultatas.

Ignatavičius ir pats apsupa savo pasakojimus subjektyvumo–objektyvumo žaismu, samprotauja apie dulkių siurblių atsiradimą tapyboje. Aplinkybės susidėlioja į istoriją, kai jo namuose vienu metu atsiranda keturi dulkių siurbliai – skirtingų spalvų „daiktai“ – ir tampa „kažkuo“, o galiausiai ir tyrinėjimų objektu. Ir tas „kažkas“ išlukštenamas įvairiausiais būdais. Pirmiausia, kaip meninio žvilgsnio akiratyje atsidūręs „daiktas“ tampa meno kūriniu? Būtent dailininko požiūris, kurio centre ne daikto funkcija, pritaikymas buityje, bet jo individualumas, savaiminė būtis, ir kokybiškai naujas bei savitas požiūris atsispindi paveikslo vizuale. Ima vyrauti spalva, forma, detalių žaismas, plokštumos, o ne apimtys. Tas „kažkas“ turi ir stiprų emocinį poveikį. Daikto „išlaisvinimas“ sukuria visiškai neprognozuojamą vaizduotės išsiveržimą. Ignatavičiaus dulkių siurbliai ir aliejiniai radiatoriai tampa personažais. Jie norėtų papasakoti savo gyvenimo istorijas, fantazuoti į valias – išdaiktinti objektai ima vaidinti kitokį vaidmenį. Išdaiktinimo strategijos anksčiau griebėsi ir poparto menininkai, tobulai atkartoję elektros jungiklių, šaldytuvų, ventiliatorių, televizorių formas ir ironiškai įprasminę vartotojiškos visuomenės idealus. Ready made’o strategijos daiktą-gaminį „pavertė“ meno kūriniu, tiesiog pakeisdamos jo paskirtį ir išpranašaudamos naująją meno erą (Marcel Duchamp, „Fontanas“, 1917).

Vinguriuodama meno istorijos keliais, išdaiktinimo filosofija skirtingais meninės raiškos būdais subrandina naują teorinės žiūros principą. Ignatavičiaus tapyba orientuota į vieną įdomiausių filosofinio pobūdžio prieigų, kai daiktas tampa meno kūriniu, gali būti vertinamas estetiniu požiūriu ir vice versa – meno kūrinys kaip daiktas. Arvydo Šliogerio teiginys susisieja su menininko kūrybiniais siekiais: „nes skirtumas tarp paprasto daikto ir meno kūrinio nėra principinis. Šis skirtumas tik kiekybinis, nurodo skirtingus daikto būties intensyvumo laipsnius“ (A. Šliogeris, „Daiktas ir menas“, 2016, p. 60).

Visi Domo Ignatavičiaus vaizduojami daiktai atpažįstami, bet jis neapsiriboja realistine jų kartote, perkeldamas į paveikslo plokštumą, juos menininkas perdaro savaip, net idealizuoja. Ignatavičius į drobę perkelia daiktus taip, kad jų būtis taptų intensyvesnė. „Negražūs“ daiktai menininkui svarbūs, nes jis žiūrėdamas „pamato“ daikto būties grožį. Gal ir nuskambės pompastiškai, bet Ignatavičius kuria estetinį grožį, atmesdamas daikto anonimiškumą ir pasiūlydamas žiūrovui naująją jų versiją – meno kūrinyje.

Paroda veikia iki vasario 8 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)