Trys naujos parodos Vilniaus Rotušėje

Alio Balbieriaus fotografijos paroda „Užupis: praėjusio laiko etiudai“

2025.01.27 – 03.01.

Parodos atidarymas 2025. 01. 29. 17 val.

Parodoje poetas, fotografas Alis Balbierius pristato fotografijas iš savo analoginio archyvo, kuriose užfiksuoti 1994–2009 metų Užupio vaizdai.

Kodėl Užupis? Pasak fotografo, nors tuomet gyveno visai kitoje Vilniaus pusėje, Užupis jam buvo tarsi savotiškas draugų sukurtas mitas. Užupis pas Balbierių atėjo ir į jį  „įėjo“  per  bičiulius ir pažįstamus menininkus: per anksti išėjusį, čia gyvenusį artimą draugą dailininką Zenoną Šteinį, rašytojus Jurgį Kunčiną ir Antaną Ramoną, beje, palaidotą senosiose Bernardinų kapinėse. Per nepakartojamą Užupio charizmatiškąjį kunigaikštį Vildaugą – Stasį Urniežių,

daugybę kitų menininkų ir šiaip šios vietos žmonių, sutiktų bohemos užstalėse ir

kūrusių Balbieriaus Užupio legendą, Užupio laisvės mitą sovietijos pabaigoje ir

nepriklausomybės pradžioje.

Fotografą Užupis žavėjo ir savo paslaptimis ir apleistimi, griuvėsiais ir išraiškinga sena architektūra, Bernardinų kapinėmis. Traukė savo vizualumu, kuris, pasak jo, jau tada buvo aišku, kad kada nors pranyks, bus pakeistas ar net sunaikintas. Balbierius norėjo užfiksuoti ir bent fotografijose išsaugoti šios vietos atmintį. Kaip teigia menininkas: „Šiuose 1994–2009 metų Užupio vaizduose nereikėtų ieškot kažkokių menų – tai urbanistikos dokumentika, kur fotografijos netikslumus užpildo praėjusio laiko prislopinta šviesa, kuri, tikiuosi, suteikia jiems gyvumo ir kitoniškumo, prikelia atmintį“.

           Menotyrininkė Agnė Taliūtė

Alis Balbierius gimė 1954 m. spalio 1 d. Biržų krašte. Studijavo biologiją, dirbo gamtotyros ir gamtosaugos (T.Ivanausko zoologijos muziejus, Gamtos apsaugos komitetas) bei žurnalisto darbus įvairiuose  respublikiniuose dienraščiuose ir savaitraščiuose (Literatūra ir menas, Gimtasis kraštas, Vilniaus tribūna ir kt. ). Nuo 1997 metų yra laisvas rašytojas ir fotografas, Lietuvos rašytojų (nuo 1990 m.) ir Lietuvos fotomenininkų (nuo 1994 m.) sąjungų narys. Autorius išleido 17 poezijos, eseistikos ir ekologinės tematikos knygų, fotografijų albumą „Biržai: kraštas ir miestas“, parodų katalogą „Jono Meko žemė.“ Kaip fotografas yra surengęs apie 40 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo tarptautiniuose pleneruose ir grupinėse parodose. Yra pelnęs literatūrinių premijų – Maironio (Poezijos pavasario), Z. Gėlės, A. Miškinio, A. Baranausko ir kt.

Arvydo Martinaičio tapybos kūrinių paroda „Misterijos“

2025.01.27 – 03.01.

Parodos atidarymas 2025. 01. 29. 18 val.

Kalbėti apie mitus (gr. μύθος – pasakojimas, padavimas) yra sudėtinga. Tai yra gan plati, įvairialypė ir neišsenkanti tema, vedanti vis į naujas diskusijas, analizes. Remiantis J. Campbell, Freudo požiūriu, mitai yra artimi sapnams psichologine prasme.

Autorius tyrinėja savo giliausią vidinį pasaulį ir stengiasi užčiuopti ten matomus vaizdinius – vizijas, kurios kyla jame glūdinčių mitų pagrindu. Mitai kyla iš vaizduotės. Turimi saviti mitologiniai vaizdiniai, per kuriuos sąmonė bendrauja su pasąmone, persipina su asmeniniais sapnais ir atsiranda transcendentinis santykis su dabartimi. Mitinės būtybės susilieja su mistinėmis.

Ryškiomis, tirštomis, giliai stebėtojų žvilgsnius panardinančiomis spalvomis, ir pasitelkus gestinę tapybą su ekspresyviais potėpiais kuriama savitai keista, menama ir tuo pačiu intriguojanti realybė, kurioje nėra varžančių taisyklių. Vyraujančios mi(s)tinės būtybės, fantasmagoriški, antropomorfinių bruožų įgavę personažai, atklydę iš sapnų, praskleidžia paslapties šydą ir kviečia žiūrovą (-ę) pažvelgti į jų kuriamas misterijas. Galbūt net pamatyti totemą... Būtybės spinduliuoja išskirtine energija, kuri prikausto žiūrinčiojo (-osios) žvilgsnį ir vilioja tyrinėti kiekvieną detalę, svarbu tik jų nebijoti, nes kartais jos šelmiškos, o kartais – makabriškos. Tai tik žaidimas be taisyklių, svarbu turėti humoro jausmą.

Autorius drobėse kuria daugiasluoksnišką naratyvą vis provokuojant stebėtoją. Vienas iš sluoksnių sudedamųjų dalių – ironija. Kuo ilgiau žiūrovas (-ė) sąveikauja su tapybos kūriniu, tuo daugiau atsiveria sluoksnių, kurie leidžia pasinerti į naujus potyrius, apmąstymus apskritai apie žmogaus vidinį gyvenimą.  

* * *

Arvydas Martinaitis (g. 1971), Lietuva

Dailininkas yra abstrakcionizmo, ekspresionizmo ir gestinės tapybos šalininkas. Darbuose vyrauja gan ekspresyvi ir tiršta tapymo maniera. Pagrindinis kūrybos elementas tapybos, akvarelės ir piešinių kūriniuose – spalvos. Kūrinių retrospektyvoje, pavyzdžiui, galima rasti ir abstrakčios tapybos, kurioje vyrauja tik oranžinė spalva ir jos atspalviai. Pažymėtina, kad tapytojas kuria pagautas emocijos, čia ir dabar, neperpiešia popieriuje sudėliotą kompoziciją. Kūrybai gan ne mažą įtaką daro muzika.

A. Martinaitis Vilniaus dailės akademijoje įgijo tapybos specialybę, dirba dėstytoju Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultete ir priklauso Lietuvos dailės sąjungai. Aktyvus ir produktyvus kūrėjas, suorganizavęs daugiau nei 20 personalinių parodų, dalyvavęs daugiau nei 30 grupinių meno parodų Lietuvoje ir kitose šalyse. Vienas iš svarbesnių personalinių parodų pavyzdžių – tapybos paroda „Geriau nebus“, įvykusi 2022 m. Mark Rothko meno centre Daugpilio mieste, Latvijoje. Menininko kūryba pristatyta meno mugėse, pavyzdžiui, tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“. Pažymėtina, jog Martinaitis kuruoja tarptautinius plenerus, kitų autorių parodas ir buvo vienas iš galerijos Kauno kolegijos Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerijos (anksčiau Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto galerija) iniciatorių. 2021 ir 2022 metais tapytojui skirtos Lietuvos kultūros tarybos stipendijos.

Parodos kuratorė: Ieva Vitkauskaitė

Parodos rėmėjas: Kauno kolegija

Rūtos Mickienės ir Virginijaus Mickaus paroda „Takus vaizdas“

2025 01 29 – 03 01
Atidarymas: 01 29 17:30

„Takus vaizdas“ – kviečia žiūrovą tapti kūrybinio proceso dalyviu ir bendraautoriumi nereikalaudamas jokių specialių įgūdžių. Atviro kūrinio nuostatomis grįsti kūriniai suteikia unikalią raišką kiekvieno balsui ar judesiui, tad įkūnykite save kintančiuose vaizduose.

Paroda pristato tris įsikūnijimų galimybes: interaktyvi instaliacija „Takus vaizdas“ žiūrovui siūlo dalyvauti kūrinyje ir kurti vaizdą pačiam – mikro ir makro mąsteliuose – judinant “pulto” rankenėles, patirti ir stebėti savo judesių poveikį ekrane. Kitas įsikūnijimas įdarbina garsą – žmogaus balsą ar muziką – vandens bangoms atkartojant garso bangas ir šią garso į vaizdą transformaciją fiksuojant nuotraukose. Trečioji įsikūnijimų grupė – tai radijo triukšmo, atrodo visiškai atsitiktinai pagautos akustinės beprasmybės virtimas prasmingiausiais vaizdais.

Visus kūrinius jungia takumas, kiekvienąkart žiūrovui dalyvaujant įsikūnija vis kita unikali informacija. Nors 1962 metais semiotiko Umberto Eco suformuluota atviro kūrinio koncepcija sulaukė pripažinimo meno pasaulyje, tačiau technologiniai iššūkiai tik dabar leido jai patekti į vizualaus dizaino lauką. Magnetinio skysčio ar vandens bangų pagalba žiūrovų vizualizuojama akustinė ar kinetinė informacija skatino įsitraukimą, kūrybiškumą ir savirefleksiją, tuo pačiu nereikalaudama specialių gebėjimų (pvz. mokėti piešti ar dainuoti) ir tampa indėliu į žmogaus gerovę šiame (post?)pandeminiame, karo niokojamame pasaulyje.

Rūta ir Virginijus Mickai – dizaineriai ir menininkai kūryboje naudojantys skirtingas medijas ir technologijas, kurios leidžia žiūrovui tapti kūrinio bendraautoriumi, įsitraukti į kūrinį ir patirti meninį rezultatą: nuo garso bangų, žmogaus balso vizualizavimo naudojant vandens vibracijas iki magnetinio skysčio ir statiško magnetinio lauko interakcijų.

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba.