Visa tai, kas į mus žvelgia pro nevalytus mūsų atminties langus

Atmintis yra atmintys. Atmintys yra atmintis. Kiekvieno iš mūsų atmintis nuausta iš daugybės atminčių ir užmarščių, pasakymų ir nutylėjimų. Visa tai savitai ir originaliai apmąsto su tekstile dirbanti jaunosios kartos tarpdisciplininė menininkė Morta Jonynaitė, 2024 m. lapkričio 14–2025 m. sausio 7 d. galerijoje „Drifts“ pristačiusi personalinę parodą „Lengvas lietus su dideliais lašais“. Panašiai kaip menininkę įkvėpusioje Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux knygoje „Metai“, čia taip pat turime reikalą su besikryžiuojančiomis asmenine ir kolektyvine atmintimis, kurių susidūrimai ne konkuruoja tarpusavyje ar viena kitą užgožia, o greičiau siūlo naujus būdus apmąstyti atmintį kaip savotišką erdvę, kurioje telkiasi neįžodintos galimybės.

Vaikštant po Mortos Jonynaitės parodą neapleidžia jausmas, kad prieš mūsų akis išstatyti meno kūriniai nėra vien statiškos autobiografiniu ženklu pažymėtos atminties įvykių atliejos ar savotiškos praeities momentų mirties kaukės. Nors pati autorė parodos žemėlapyje trumpai aprašo su kiekvienu darbu siejamą praeities įvykių šleifą, šiuose lakoniškuose aprašuose visada justi ne tik praeities įvykį ar realiją dokumentuojanti faktografinė medžiaga, bet ir švelnus dabarties dvelksmas. Pavyzdžiui, menininkė rašo: „Išlipu Žaliojo tilto stotelėje. 10 min. Vilniaus tylos – nuolat besisukančio reklaminio stendo fone pešasi balandžiai, pavargę veidai aplinkui laikosi atokiai, bet žiūri į vieną tašką; tada dar nebuvo išmaniųjų.“ Kūrinys „10 min. Vilniaus tylos“, „armonikėle“ sulakstytas lino audinys, kuriame lygiagrečiai pavaizduotas snaudžiantis kostiumuotas vyras ir būrys miesto balandžių, tarsi įkūnija aprašyme minimą reklaminį stendą. Kaip reklaminiame stende verčiasi vienas kitą keičiantys reklaminiai vaizdai, taip šis kūrinys paslaptingai tampa išeksponuotu portalu į kitą, lėtesnio laiko pažadą apimančią tikrovę, kai „dar nebuvo išmaniųjų“. Reklaminiame stende rodomas tiek asmeninį, tiek kolektyvinį prasminį krūvį telkiantis atminties momentas taip pat atveria klausimą apie atminties eksponavimą ir manipuliavimą ja, kad galėtume geriau užčiuopti patį dabarties fenomeną. Mortos Jonynaitės personalinėje parodoje „Lengvas lietus su dideliais lašais“ atmintis tranformuojasi, keičia save ir yra aktyviai keičiama, interpretuojama ir perinterpretuojama.

Paroda atveria galimybę kalbėti apie atmintį kaip namą ir namus. Ši nuoroda ypač ryškiai juntama savo apimtimi didžiausiame parodos kūrinyje, milžiniškame namą su dviem langais vaizduojančiame tekstilės darbe, pavadintame „Miglos g.“. Čia galėtume prisiminti, kad vienas svarbiausių XX a. filosofų Martinas Heideggeris apie atmintį kalbėjo kaip apie namus mūsų patirtims bei pasaulio suvokimams. Šie namai – tai ypatinga būties vieta, kurioje žmogus gali jaustis saugus ir atpažinti savastį. Atmintis mums leidžia grįžti prie mūsų tapatybės steigties epicentro – esminių asmeninio pasaulio akimirkų, įvykių, emocijų, mus pakeitusių ir vis dar keičiančių suvokimų.

Tačiau namas, įžvelgiamas kūrinyje „Miglos g.“, nėra jauki namų erdvė, kurioje individas, atskirtas nuo išorinio pasaulio grėsmių, gali privačiai susitikti su savo vidiniu „aš“, atsiveriančiu izoliuotai asmeninei atminčiai. Šis namas – tai nuausta mokyklos laikų senovinės seklyčios imitacija, kurioje buvo mokomasi apie mitologiją, papročius, bet tuo pat metu ir švenčiami mokinių gimtadieniai. Tradicinio namų įvaizdžio nuoroda – tai pinklės, už kurių slepiasi kolektyvinės atminties ir indoktrinacijos prasmes telkianti topos (gr. vieta). Pati autorė aprašyme atskleidžia, kad šis kūrinys referuoja į pradinėje mokykloje buvusią seklytėlę, butaforinį tradicijos namą, kuriame „pažinau savo socialinę lytį, sužinojau, kad nėra Kalėdų senelio, supratau, ką reiškia netektis, kokie saldūs vaikų gimtadienio tortai ir kuo skiriasi aitvaras nuo laumės“. Čia galime įžvelgti manipuliacijos atmintimi, prisidengus tradicijomis, temą. Save keičia, perkeičia, perkuria ir yra perkuriama ne tik asmeninė, bet ir kultūrinė atmintis.

Jau pačiame kūrinio pavadinime „Miglos g.“ telkiasi mažiausiai dvi prasmės, viena žyminti pradinės mokyklos, kurioje mokėsi menininkė, konkrečią vietą, adresą, o kita – nurodanti efemerišką netikrumo būseną. Šis efemeriškas ir neužtikrintas atminties „išplaukimas“ įdomiai atliepia ir parodos estetiką, kuriai būdingas pastelinių spalvų švelnumas. Tačiau už šio apgaulingo švelnumo, kaip ir už „Miglos g.“ namo audinio, slepiasi kažkas iš esmės grėsmingo ir baisaus. Tą tarsi paliudija tik „užėjus“ į namą matomos dvi senovės Lietuvos kaimu dvelkiančios užuolaidos. Geriau įsižiūrėjus, vienoje iš jų matyti rėkiantis pabaisiškas moters veidas. Šis stiprus ir netikėtas įvaizdis skatina dar kartą apmąstyti tekstilę ne vien kaip glaudų ryšį su tradicija turintį amatą, bet ir kaip ypač socialiai įlytintą veiklą. Kad autorė savo kūriniuose apmąsto socialinės lyties ir pasirinktos medijos santykį, nurodo ir kūrinio aprašas: „Chimeros – užuolaidos, sugėrusios skausmingas moterų istorijas. Joms savas kambarys – ne laisvės, o spengiančios tylos vieta. Lyg naminiai gyvūnai jos sukasi bijodamos pakeisti kryptį, riaumoja be balso.“

Atmintis kaip namai, kuriuos kuria ir palaiko ne vien asmeniniai, bet ir kolektyviniai, tradiciniai imperatyvai, ne visiems suteikia lygias galimybes suvokti savo tapatybę. Atmintis gali tapti ir spąstais, besikėsinančiais normalizuoti ir įdiskursyvinti kiekvieną, kurio raiška neišsitenka įprastuose tradicijos ir kolektyvinės atminties rėmuose. Ji gali veikti kaip slopinanti, tildanti ir nekovencinėms raiškoms kelią užtverianti socialinė mašinerija. Jei atmintis yra namas, tai didysis naratyvas ne tik mėgsta dažnai jame svečiuotis, bet ir nesibodi niekam neprašant pertvarkyti namų interjerą. Todėl atmintis gali būti pamatyta kaip glaudžiai susijusi su didžiajame naratyve neišsitenkančių patirčių nutylėjimu bei marginalizavimu.

Menininkei svarbu istorijos represuotų ir nutildytų moterų tylą padaryti girdimą, kad jos faktui atsirastų daugiau vietos ne tik asmeninėje, bet ir kolektyvinėje atmintyje. Veikiausiai neatsitiktinai vienoje iš dviejų „Chimerų“ užuolaidų matoma rėkiančios moters galva su į šalis išsidraikiusiais plaukais primena gyvatėmis apaugusią Gorgonės Medūzos galvą. Senovės graikų mitologijoje Medūzos istorija – vienas tragiškiausių pasakojimų apie sunkią moters dalią ir neteisybę. Medūza buvusi graži mergina, persekiojama Poseidono, nusprendusi pasislėpti Atėnės šventykloje ir paprašyti deivės užtarimo. Jūros dievas merginą išprievartavęs šventovėje, o Atėnė ne tik neištiesusi jai pagalbos rankos, bet dar ir nubaudusi už tai, kad jos šventykla buvusi išniekinta. Atėnė pavertė Medūzą pabaisa gyvatėmis apaugusia galva su aplinkinius akmeniu verčiančiu žvilgsniu. Vėliau vien pats Medūzos egzistavimo faktas kėlė nerimą mirtingiesiems, tad Atėnės globotinis Persėjas nukirto Medūzai galvą ir taip pelnė sau dar didesnę šlovę. Net po mirties Medūzos žvilgsnis galėjo paversti į akmenį, tad jos galva buvo toliau naudojama kaip ginklas. Šis ginklas ir pavaizduotas ant namų erdvę nuo išorės skiriančio tarpininko – užuolaidos. Taip atveriamas kelias kalbėti apie jaukią namų erdvę, priskiriamą moters sferai, kaip istoriškai susijusią su smurto ir išnaudojimo temomis. Atminties namai taip pat per sąveiką su kolektyvinės atminties naratyvais gali tapti smurto bei nutildymo įrankiu.

Mortos Jonynaitės meninis sprendimas pavaizduoti klykiančią Medūzos galvą ant tradiciniam Lietuvos kaimui savo stilistika artimų užuolaidų ne tik yra vizualiai originalus, bet ir     atveria naujas galimybes kalbėti apie tradicijų ir kolektyvinės atminties reprezentacijos ribas. Svarbu tai, kad kūrinys „Miglos g.“, kurio „viduje“ ir randame diptiką „Chimeros“, savo sumanymu yra nuoroda ne į pačią tradicinę lietuvių kaimo trobą, o į jos imitaciją, vadintą „seklytėle“, pradžios mokykloje, kurioje vyksta veiklos, daugiau ar mažiau susijusios su tuo, ką galėtume pavadinti kultūrine indoktrinacija. Tai, ką esame pratę vadinti tradicija, dažniausiai pabrėžia nėrinių formas, progines juostas, audinių raštus ir nutyli sąlygas, kuriomis visa ši materialiajai kultūrai priskiriama sritis formavosi ir kiek nutylėjimų bei neteisybės į visa tai įausta.

Užuolaidos su Medūzos ženklu parodos lankytoją gali pakviesti atminties fragmentiškumo apmąstymui. Parodos aprašyme pati menininkė atkreipia dėmesį, kad mąstydama apie atmintį ji susidurianti su vidinės fotolaboratorijos provaizdžiu: „Vis mąstau apie atmintį kaip galvoje tarpstančią fotochemiją, nuolat ryškinančią vaizdinius, kurie primena tiesą, realybę, bet niekada ja netampa.“ Ši vidinė fotochemija primena vieną baisiausių ginklų: kaip Medūzos žvilgsnis net ir po jos mirties gali paversti akmeniu, taip ir mūsų santykyje su atmintimi patys įvairiausi nutikimai, įvykiai, emocijos, supratimai sustingsta ir yra sustingdomi tam, kad juos būtų įmanu užčiuopti. Toks fragmentuotas ir segmentuotas atminties kaleidoskopas veriasi pro Medūzos užuolaidomis pridengtus mūsų atminties langus. Dažnai vis dar apsigauname manydami, kad galime šiuose namuose atsikvėpti nuo šiurpaus laiko dvelksmo ir pabūti su savimi, tačiau mūsų atminties namai yra apgyventi. Ir gyvename juose ne vien tik mes. O gal net visai ne mes. Žvelgdamas pro savo atminties langus niekada negali būti šimtu procentų tikras, ar žvelgi iš išorės, ar iš vidaus.

Atminties meditacijai paskirta Mortos Jonynaitės paroda „Lengvas lietus su dideliais lašais“ lankytojui dovanoja neeilinę galimybę per labai asmenišką ir jautrią prieigą naujai pažvelgti į asmeninės ir kolektyvinės atminties susikryžiavimus. Parodoje originaliai kviečiama apmąstyti ir permąstyti dvi iš pirmo žvilgsnio viena kitai prieštaraujančias atminties savybes – fragmentiškumą bei takumą. Meniškai ir konceptualiai vykęs pastarųjų išeksponavimas ir yra vienas didžiausių menininkės pasiekimų.

Paroda veikia iki sausio 7 d.

Galerija „Drifts“ (T. Vrublevskio g. 6-2, Vilnius)

Straipsnio publikacija finansuojama Lietuvos kultūros tarybos ir „Integrity PR“