Kokie vizualiųjų menų įvykiai įsiminė 2024-aisiais?

Paulina Blažytė

2024 metais man iš tiesų labiausiai įsiminė kultūrinės patirtys Berlyne, ypač KW šiuolaikinio meno institute. Tuo metu ten veikė trys parodos: Pia Arke „Arctic hysteria“, Jimmy DeSana ir Paul B. „Ruins of Rooms“ ir Luiz Roque „Estufa“. Temos tiek pat madingos, kiek ir aktualios – queer identitetas, kolonializmas ir savasties paieškos, tačiau pateiktos be didelės pretenzijos ir patoso. Taip pat labai patiko, kad prie pagrindinių parodų anotacijų buvo galima rasti ir paprastu tekstu pateiktus aprašymus – atrodo, kad jie išties paklausūs, nes kai kurie buvo išgraibstyti. Į Vilnių grįžau įsikvėpusi – turiu vilties, kad ir mes judame tokių kuratorystės praktikų ir autorių link. Nors dabar sunku būtų įsivaizduoti Jimmy DeSana kūrinius atvirus plačiajai visuomenei – jiems pridengti reikėtų toli gražu ne vienos užuolaidos.

Lietuvos kontekste džiaugiausi Mildos Drazdauskaitės paroda Kaune, Gintaro Zinkevičiaus, Remigijaus Treigio, o dabar ir Algimanto Kunčiaus parodomis Vilniuje.

Su didžiausiu malonumu ir smalsumu skaičiau Jogintės Bučinskaitės straipsnį „ŠMC ir Sapiegų rūmai: šviesių institucijų lūkestis ir saulės nuosėdos“ Artnews.lt platformoje.

O šiaip – Vilniuje vyksta begalė įdomių parodų, renginių, koncertų, vienintelis iššūkis yra visur suspėti.

Rokas Dovydėnas

Besibaigiantys 2024 metai buvo smagūs. Man jie praėjo greitai ir buvo, sakyčiau, itin tarptautiniai. Žvelgdamas į savas judėjimo po dailės parodas kryptis pastebiu, kad vėl vis dažniau grįžtu į Kauną. Šiuo metu čia vyksta Dano Aleksos ir Žilvino Landzbergo paroda „Lapės ola“ „Meno parko“ galerijoje, Nacionaliniame M.K. Čiurlionio muziejuje dar kurį laiką veiks „Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Ši paroda pasižymi ypatinga vaizdo ir teksto santarve. Taip pat ne Vilniuje, bet Plungėje šią vasarą eksponuota įtaigi Žilvino Kempino instaliacija „Tūba“ ir šiemet atsivėrė nauja erdvė – „Stasys Museum“ – Panevėžyje. Žvelgdamas į čia reklamuojamas parodas suprantu, kad kažkaip teks įprasti važiuoti į Panevėžį dažniau.

Grupinės parodos, padariusios įspūdį, sukosi Vilniuje. Tikrai įtaigiausia šiemet – „Gražuolės, pamėklės ir samurajai“ Nacionalinėje dailės galerijoje, kuruota Arūno Gelūno. Kitos mažesnės grupinės parodos: „Atletikoje“ vykusi paroda „Disciplinos“, kuruota Jurijaus Dobriakovo, MO muziejuje – „Ilgiuosi, nežinau ko“, kuruota Mariaus Armono.

Asmeninės parodos, kurias lankiau, kai kurias ir ne kartą, vyko skirtingose Vilniaus vietose, jas trumpai išvardinsiu: Žygimanto Augustino „Garantija“, Audriaus Janušonio „Šokiai“, Aistės Kirvelytės „Įspūdos“, Dainiaus Liškevičiaus „Obsesijos“, Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės „Iš budėjimų“, Mindaugo Navako „Karpis ir drakonas“, Dalios Truskaitės „Dešinė, kairė, dešinė“ ir Algirdo Šeškaus „Nendrės skaitymas“.

Erika Grigoravičienė

Algimanto Jono Kuro tapybos paroda „Himnas perskilusiai šypsenai“ Nacionalinėje dailės galerijoje; Antano Gudaičio tapybos ir piešinių paroda, Laisvydės Šalčiūtės „Bestiariumas“ „Titanike“; Marijos Teresės Rožanskaitės ir Pakui Hardware projektas Venecijoje; Agnės Gintalaitės paroda „Ne mano ne fotografija“ Vilniaus fotografijos galerijoje.

Martyna Jurkevičiūtė

Kadangi Londone gyvenu jau penkerius metus, gavus el. laišką iš Marijos, mintyse iš karto ėmė suktis čia matytos parodos.

Šie metai atnešė daug pasikartojimų. Praėjus vos dvejiem metams vėl surengta retrospektyvinė Francio Bacono paroda, po trejų metų „Tate Modern“ vėl rodo Zanele Muholi retrospektyvą, „White Cube“ kepte kepa Tracey Emin parodas, o Victoria Miro dar kartą eksponuoja Yoko Ono kūrybą (kvepia komercija, bet dailės pasaulio žvaigždės surenka minias). Galiausiai kyla dežavu jausmas, o tarpusavy per daug nesiskiriančios ekspozicijos susilieja į vieną, laike ir erdvėje įstrigusią parodą.

Bet yra ir daug naujo, įkvepiančio bei intriguojančio. „Barbicanas“ pristatė puikią tekstilės parodą „Išnarplioti“ bei Francio Alÿso žaidimus. „Tate Britain“ nustebino itin kompleksiškomis „Maištaujančios moterys: JK menas ir aktyvizmas 1970–1990“ ir „Dabar jūs mus matote: JK moterys menininkės 1520–1920“ parodomis, kuriose ilgus metus šias temas nagrinėjantys kuratoriai nepriekaištingai suvaldė jų daugiasluoksniškumą ir džiugino puikia darbų atranka. Dalidžo (Dulwich) paveikslų galerija per vienos šeimos kūrybos istoriją atskleidė viso šimtmečio dailės kismo etapus parodoje „Yoshida: trijų kartų japonų grafika“. Labiausiai įsiminusi „Tate Modern“ paroda, šiuo metu tebeveikianti „Elektriniai sapnai“, nagrinėja technologijų pasitelkimą mene prieš interneto erą.

Giliai atmintin įsirėžė „Raven Row“ paroda „Brechtas: fragmentai“, kurioje ne tik pristatyta gausi archyvinė medžiaga galerijai glaudžiai dirbant su Bertolto Brechto archyvu, bet ir atgaivinti nebaigtų autoriaus pjesių fragmentai (ne klasika!), leidžiantys susipažinti su dar nenušlifuotomis Brechto idėjomis ir bent iš dalies pajusti, kaip veikė šio teatro galiūno mąstymas. Dukart per dieną Brechto pjesės keldavosi iš lapų ir atgimdavo aktorių kūnuose. Kartonų lakštų scenografija ir fragmentiškas bandymas teksto siūlelius sumegzti į vientisą masę niekuomet neveiktų teatre, gal greičiau ne taip gerai, tačiau baltos galerijos sienos šiai suvaldytai, šuoliais paremtai mizanscenai davė leidimą išsilieti iš ribų, atsisakyti vientisumo ir leistis į kelionę, it būtume užsukę į paties Brechto pasąmonę.

Iš dizaino įsiminė Enzo Mari paroda Dizaino muziejuje ir, nors kur kas mažesnio kalibro, „Frieze“ meno mugės metu atidaryta Martino Gamper retrospektyvinė paroda. Architektūroje nudžiugino, kad prestižinis „RIBA Stirling“ prizas buvo įteiktas ne vienam architektui, bet kolektyvui, bendrai dirbusiam prie 2022 m. atidarytos Elžbietos metro linijos.

Monika Krikštopaitytė

Mintyse pradėjusi vardinti tai, kas man įsiminė, turiu konstatuoti, kad labiausiai esu patenkinta bendra Lietuvos parodinio gyvenimo būkle. Prieš 10 metų ar dar anksčiau buvo ryškių ir skausmingų įtampų dėl galimybės reikštis, institucijų stagnacijos, beprasmės dirbtinės hierarchijos, o dabar aptinku daugybę skirtingų balsų, temų, vietų, būdų kalbėti apie pasaulį ar jį (per)kurti. Visa tai įgauna beveik tobulą pusiausvyrą galybėje įdomiausių didelių ir mažutėlių projektų, o ją balansuoja įsiklausantys, preciziškai dirbantys, meną ir žmones mylintys žmonės. Esu labai dėkinga jiems visiems ir manau, kad ta susiklausanti įvairovė kaip tik ir yra laisvės, klestėjimo patyrimo dalis.

Visada nerimauju, ar pakankamai dėmesingai visa tai patiriame, ar fiksuojame.

Marija Martinaitytė

Trečdalį metų buvau nutolusi nuo Vilniaus ir per tą laiką, gaudama kvietimus ir matydama skelbimus apie parodas ar kitus renginius, kurių negalėsiu ir nebespėsiu aplankyti, supratau, koks išties judrus, įvairus bei klestintis yra šio miesto, ir apskritai visos Lietuvos, meno laukas. Ne tik kelių mėnesių pertrauka, bet ir vos kelios užimtesnės savaitės ar dienos niekur neišvykus gali priversti pajusti lengvą baimę, kad pramiegojai ką nors svarbaus, nepamatei ar ko nors neišgirdai, nes nepavyko atsidurti keliose vietose vienu metu. Nesigręžiosiu į tai, ką praleidau, o trumpam atsuksiu rodykles į tai, ką pavyko pamatyti ir kas nepaliko (bei, viliuosi, dar ilgai nepaliks) mano atminties.

- Kotrynos Butautytės ir Viliaus Dringelio paroda „Bastūnai“, į „Vartų“ galeriją atnešusi blizgius paviršius ir sustingdytą bankomatą.

- Gerdos Paliušytės paroda „Lūpų dažai“ „Editorial“ projektų erdvėje dalinosi priartėjusiais gėlių žiedais ir pasislėpusiu geismu.

- Ramučio Petniūno instaliacija „Ovalas“ „Vartus“ pavertė sakralia saugykla, o ten pat vykusioje Donatos Minderytės parodoje tapytoja tyrinėjo neišverčiamus vaizdinius.

- Nacionalinė dailės galerija priminė apie Algimanto Jono Kuro „šiukšlynų poeziją“ (kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė).

- Laikinoje erdvėje „77 dienos“ apsilankiusios Verpėjos vienai dienai perkėlė Kabelius į Vilnių.

- Trijų menininkių iš skirtingų Baltijos šalių kūrybą apžvelgė ir tarp jų paralelių ieškojo iš Talino į Vytauto Kasiulio muziejų atkeliavusios „Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“ (kuratorės Anu Allas ir Laima Kreivytė).

- „Drifts“ galerijoje Aleksandra Bondarev savo parodoje „Namaujant“ kvietė rūpestingai stebėti ir užeiti į namus ar įvairiais būdais juos prisišaukti.

- Andy Sweeto paroda (kuratorė Ugnė Marija Makauskaitė) Radvilų rūmuose sušildė ne tik dėl nesibaigiančios vasaros karščio, bet ir 8-ojo dešimtmečio drag karalienių pūstų perukų.

- Jono Meko vizualiųjų menų centre vykusi Marijos Teresės Rožanskaitės paroda „Ekologinė klausa“ (kuratorė Laima Kreivytė) klausėsi gilaus menininkės rūpesčio dėl sužeistos gamtos.

- LTMKS narių parodoje „Disciplinos“ (kuratorius Jurijus Dobriakovas) galerijoje „Atletika“ buvo treniruojami ne tik raumenys, bet ir gebėjimai.

- Rūtė Merk NDG vykusioje parodoje „Pažadai“ (kuratorė Inesa Brašiškė) tyrinėjo skaitmenybės amžiuje kintančią tapybą.

- Morta Jonynaitė parodoje „Lengvas lietus su dideliais lašais“ (kuratorius Paulius Andriuškevičius) galerijoje „Drifts“ iš asmeninės ir kolektyvinės atminties gijų nuaudė savyje istorijas slepiančius audinius.

- Taip pat norėčiau pasidžiaugti nauja platforma profesionaliems pokalbiams apie meną: Jogintės Bučinskaitės radijo laida „Parodų rūmai“.

Monika Pakerytė

Šie metai man skilo į tris dalis – bakalauras, Venecija ir lapkritis. Dalys nelabai tolygios, bet pagal šiuos kelrodžius prisimenu lankytas parodas. Taip pat atėjo laikas pripažinti, jog parodas patiriu prieš jas pamatydama. Tad šių metų fragmentuoti įspūdžiai labiau jausminiai nei vizualūs.

Parodų maratoną pradedu nuo Andrejaus Polukordo parodos „Nežinomi grybai“. Įsiminė konkrečios ekspozicijos lankymo taisyklės: privaloma tvarkinga apranga, jei neturi, galima pasiskolinti vieną iš daugelio skirtingo kirpimo juodų švarkų, ir pasitempusi salės prižiūrėtoja, sauganti šiugždančias juodos užuolaidos klostes – landą į ekspoziciją. Paroda kaip grybautojų biuras. Lankytojai pagarbiai klestelėjo ant sukamų ir išlankstomų kėdžių arba atsišliejo į sieną pažiūrėti grybų rinkimo ir rūšiavimo dokumentacijos. Netilpę lėtai suko ratus palei sienas, apžiūrinėdami medinius kardus grybams kirsti (grybus rauti draudžiama) ir miško grobį. Kitoje erdvėje buvo galima atsipūsti po sunkios medžioklės masažo kėdėje. Deja, kantrybės neužteko sulaukti savo eilės pasimasažuoti – matyt, neturiu duomenų su kostiumu tykoti retų rūšių grybų, prisiplojusi prie samanų paklodės.

Atsimenu ir jaunųjų menininkų parodą „Apie sveikatą, buitį ir jausmus“ galerijoje „Atletika“. Po ją ratus sukau net kelis kartus iš eilės. Dabar pagalvojus, paroda sukėlė jausmą, kad grįžau į vaikystės draugės namus, kurie man buvo baisiai įdomūs. Netikėtai kūriniuose ir parodos architektūroje atsivėrė paslaptingas vyresnio draugės brolio kambarys, vonia šachmatinėmis plytelėmis bei auksiniais kranais ir rausvas draugės miegamasis, prikrautas tokių įdomybių kaip žaislai iš Amerikos ir televizorius.

Kaip smagų įvykį norėčiau paminėti renginių erdvės „Retrito smarsas“ atidarymą ir besitęsiančią kultūrinę ir bendruomeninę veiklą. Nors lankiausi tik atidarymo parodoje, prikėlusioje seną ir susidomėjimą nuo vaikystės kėlusį pastatą, su džiaugsmingu jauduliu laukiu kito apsilankymo.

Venecijoje stipriausią įspūdį padarė Pierre’o Huyghe’o paroda „Liminal“ („Ribinis“). Iš trumpų pokalbių ir nuogirdų supratau, kad tikrai nesu vienintelė taip mananti. Tai buvo ne tik paroda, bet ir nežemiška patirtis. Eidama per tamsias sales jaučiausi lyg mano esybė kistų su kiekvienu žingsniu. Gerai valandai buvau visiškai panirusi menininko ekranų, instaliacijų, tamsos ir šviesos žaidime. Išsigandusi ir smalsi.

Grįžus pirmos parodos, kurias pamačiau, Vilniaus ištroškusiomis akimis, ir buvo pačios įsimintiniausios. Tai Barboros Matonytės „Blackened“ ir Laisvydės Šalčiūtės „Bestiariumas“. Abi parodas tyčia ar netyčia pamačiau per moters vaidmens visuomenėje permąstymo prizmę. Matonytė šunų įvaizdžiais žaidžia su moteriai uždrausta agresija, o Šalčiūtės veikėjos atrodo visiškai išsilaisvinusios iš socialinių normų, net sulaukėjusios. Tokie vizualiniai apmąstymai ir virsmai sukrutino mano saulės įkaitintoje ir vėjo praūžtoje galvoje vertis naujoms mąstymo ir savivokos plotmėms.

Šiais metais parodose ieškojau jaukumo arba nuotykių. Gavau abu. Linkiu kitiems (ir sau) kurti, rasti ir rašyti apie parodas, kurios įžiebia viduje liepsnelę, kad ir kokio dydžio, spalvos ar formos.

Birutė Pankūnaitė

Nuolat besiplečiančią Lietuvos meno sceną vis kebliau aprėpti vienu žvilgsniu. Tačiau bendroje ne vienų metų panoramoje išskirčiau Alfonso Andriuškevičiaus asmenybę. Daugybė reiškinių atliepia lūkesčius, daugybė jų ir nuvilia, tačiau Alfonso publikacijos ir knygos atliepia visada, iš jo galima mokytis gyventi net ir neturėjus galimybės būti jo studente.

Paulina Pukytė

2024 metais man labiausiai įsiminė ir buvo įdomiausi (verta paminėti, kad paprastai visiems įsimena tik svarbiausi, didžiausi arba arčiausiai metų pabaigos vykę kultūros įvykiai, tad užuojauta tiems, kurių parodos buvo mažos, vyko metų pradžioje, Lietuvos periferijoje ar tiesiog nebuvo tinkamai išreklamuotos):

1. Egipto paviljonas Venecijos bienalėje;

2. Jurgos Šarapovos paroda „Prieglobstis“ Klaipėdoje, „Pastate M“;

3. Britų TV serialas „Day of the Jackal“ („Šakalo diena“) pirmasis sezonas (ir aktorius Eddieʼd Redmayneʼas);

4. Sofijos Baldauskaitės įvietintas kūrinys „Grąžintas bakenas“, 2008–2024, Švyturio g. 10, Klaipėda, parodoje „Reiškinys M“:

„Sakoma, kad jos herbe pavaizduotus bakenus Klaipėda dar XIII a. pasivogė iš Karaliaučiaus (ne pačius bakenus, o tik jų vaizdą; nėra žinoma, kaip tuo metu veikė autorinės teisės), nes pati bakenų dar neturėjo. Norint paneigti Klaipėdai ir jos herbui nenaudingą „vagystės“ mitą, 2008 m. nuspręsta šioje vietoje nuo 1852 m. stovėjusio bakeno vaizdą (ne patį bakeną, nes šį Klaipėdos valdžia tais pačiais 2008 m. supjaustė ir galimai panaudojo kokio privataus namo statybai ar metalo laužui) grąžinti Karaliaučiui, nes jei grąžinai, vadinasi ne pavogei, o buvai tik pasiskolinęs, nors ir prieš šimtą metų (šiuo atveju – prieš septynis šimtus). Kadangi bakeno čia jau nebesimato, o bakeno paskirtis yra būti matomam, vadinasi jo vaizdas jau yra grąžintas. Atsidėkodamas už tokį gražų, nors ir kiek pavėluotą, gestą Karaliaučius padovanojo Klaipėdai dvi kates, kurios apsigyveno šalia grąžinto bakeno pamatų. Tokiu atsakomuoju veiksmu Karaliaučius taip pat norėjo priminti Klaipėdai, kad ši buvo pasiskolinusi du bakenus, o grąžino tik vieną. Iš Klaipėdos pusės galima bandyti pasiteisinti tuo, kad Klaipėda dar 1777 m. Karaliaučiui grąžino ir Mozę Mendelsoną, kompozitoriaus Felikso Mendelsono (garsiojo vestuvių maršo autoriaus) senelį, neleisdama jam, žydui, čia apsigyventi.“