In memoriam Birutė Žilytė (1930–2024)

Atėjusi mokytis į M.K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyrių pirmiausia sutikau Birutę Žilytę. Ji mums dėstė piešimą. Ramiai aiškino, kaip pieštuku lygiai nuštrichuoti kvadratą, kaip išgauti rutulio formą, kad jis atrodytų lyg tikras. Vėliau mokė perspektyvos – jai kūrėme pilis, kurių sienų lygiagretės susitikdavo horizonte. Žilytės pamokose buvo gera, nesinorėjo, kad tai pasikeistų, bet vyresnėse klasėse jau buvo kiti dėstytojai.

Žilytė yra sakiusi, kad daug ką jos gyvenime nulėmė atsitiktinumai[1]. Nuo pat pradžių – vardų painiavą. Jai gimus tėvai sugalvojo Birutės vardą. Bet pagoniškų vardų nemėgę krikšto tėvai užrašė savo dukters Janinos ir dailininkės mamos Grasildos vardus. Tačiau pati sau, šeimai, draugams ir meno pasauliui ji buvo ir liko Birutė Žilytė.

Atsitiktinumas ją atvedė ir į grafiką. Nuo tada, kai pirmą kartą pamatė vaivorykštę, Žilytė svajojo tapyti ryškiomis spalvomis. Tačiau 1949 m. į Valstybinį dailės institutą priėmė studentus iš visos Sovietų Sąjungos, tad prestižinėje tapybos katedroje merginai iš Panevėžio rajono vietos nebeliko. Sužinoję, kad ji po karo dirbo linotipijos spaustuvėje, pasiūlė stoti į grafiką. Birutė taip ir padarė.

Atsitiktinumas suvedė ir su grafiku Algirdu Steponavičiumi (1927–1996). Jie susitiko prie Tauro kalno laukdami, kol reikės su gegužės pirmosios demonstracija praeiti pro Lenino aikštę. Demonstracijoje taip ir nežygiavo – nuklydę visą dieną vaikštinėjo po Vilnių. Paskui kitą dieną ir dar kitą, kol tapo aišku, kad nebeišsiskirs. Susituokę 1951 m. kartu piešė iliustracijas „Genio“ žurnalui. Vėliau Birutė ir Algirdas laikinai, bet, kaip paaiškėjo, visam laikui, apsigyveno Vilniaus Jeruzalės miške. Jų namelyje mėgdavo rinktis menininkai – pasikalbėti apie kūrybą, knygas, visatos sandarą. Kai mėgstančiam pakalbėti Algirdui draugas pasiūlė dėstyti M.K. Čiurlionio meno mokykloje, jis neturėjo laiko, tad laikinai buvo pasiųsta dėstyti tyli ir uždara Birutė. Taip ji atsitiktinai dirbo dailės mokytoja dvidešimt ketverius metus.

Birutė ir Algirdas kūrė beveik susiglaudę nugaromis ankštame kambarėlyje, tarėsi, klausė vienas kito nuomonės. Į juos žiūrėdama mokėsi piešti dukra Daina, irgi tapusi grafike. Kartais juodu kūrė bendrus darbus. „Algirdo plastinė mintis savotiškai traukė mano kuriamo vaizdo dalį, o mano savaip išreikšta plastinė mintis kvietė jo savitai kuriamą reginį“, – sakė Žilytė.[2] Jų mintys jungėsi į mitinio pasaulio vizijas kartu tapytose kavinės „Nykštukas“ ir Naujųjų Valkininkų vaikų sanatorijos „Pušelė“ freskose.

Jose atpažįstama Žilytės kūrinių erdvė, kuri yra ne trimatė, o daugiamatė. Ji skaidoma į „kambarius“ – pragaro ir dangaus, žemės ir povandeninių gelmių, jų negatyvų. Kiekviename kambaryje – vis kiti personažai, kiti gamtos dėsniai. Bet mergelės ilgais sijonais sklendžia iš vieno erdvės matmens į kitą nepaisydamos ribų, sujungdamos pasaką ir kasdienybę. Į grafikos lakštus persikėlę pasąmoniniai skraidymai – ryškiaspalviai, bet visur rasi ypatingąją Žilytės raudoną. Ji atsiranda iš vaikystės baimių ir jas tramdančios vaizduotės. Vos ne kiekvienoje Žilytės iliustracijoje ugninis vilkas ryja kitas spalvas. Plačios raudonos langinės atsiveria į vyšninę naktį, kurioje plauko žydras mėnuo ir rangosi žali-mėlyni-raudoni lyg augalai, lyg gyvūnai. Mergelių plaukai ir sijonų klostės tarsi išskaptuoti iš ledo, net iš raudono miško kylanti ugnis sustingsta į aštriabriaunį žiedą.

Iliustruodama knygas vaikams Žilytė jų negailėjo – kūrė baugius pasaulius, kurie įsiminė ne mažiau nei tekstai. Atlydžio vaikai skaitė Aldonos Liobytės „Pasaką apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (1970). 8-ojo dešimtmečio karta mintinai mokėsi Kosto Kubilinsko eiliuotas pasakas iš knygos „Stovi pasakų namelis“ (1974 ir 1985). Sovietmečio pabaigoje gimusiems Žilytė iliustravo Salomėjos Nėries „Eglę žalčių karalienę“ (1989). Atrodė, per ilgas iliustracijų žiūrėjimas gali nudeginti. Kvailutės šukuojamos raganos akis, sužiurusi iš kruvinų plaukų kaugės, gąsdino ne mažiau nei laumės ir devyngalviai slibinai.

Kūriniai išduoda, kad išorinė šios menininkės ramybė pridengė aistrą apčiuopti metafizinį grožį su visu jo siaubu ir tai išreikšti. „Tyla labai reikšminga, nes leidžia bendrauti su savo mintimis. Dabar dilgtelėjo mintis: vaikystėj atsimenu – tuomet dar nėjau į mokyklą – kieme buvo toks medinis šulinys, buvo įdomu į tą šulinį žiūrėti, per kraštą nulenki galvą ir žiūri – ir matai savo veidą, nes vanduo ramus, kažkur giliai... Klausi: „Kas tu?“ O iš gilumos klausia: „Kas tu?“. Man buvo taip įdomu. Bet aš taip ir nežinau, kas yra tas, kuris klausia, kas yra tas aidas, todėl man iki šiol įdomu gyventi“, – 2016 m. apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija sakė Birutė Žilytė.^[3]

Agnė Narušytė