„Kai niekas nieko nebijos, Žemė baigsis...“

Kada rudeninė sutema už lango tampa kiek erzinančia kasdienos palydove, pažintis su Ukrainos tapatybės dalimi laikomos naiviojo meno kūrėjos Marijos Prymačenko (1909–1997) giedra ir spalvinga tapyba atrodo kaip puiki alternatyva niūrumai prablaškyti.

Spalio 15-osios vakarą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinyje – Vytauto Kasiulio dailės muziejuje – atidaryta paroda „Dovanoju jums saulėtą meną“, pristatanti dalį Prymačenko kūrinių kolekcijos, evakuotos iš Zaporižios srities dailės muziejaus. Ekspozicijoje – 60 savamokslės dailininkės XX a. 7–10 dešimtmečiais guašu tapytų intensyvaus kolorito kompozicijų, kuriose susipina Ukrainos folkloro motyvai, fantastinių būtybių bei augalų pasaulis ir dailiųjų amatų dekoro įkvėpta estetika. Parodą rengė solidi kuratorių komanda – Ilona Mažeikienė, Birutė Pankūnaitė, Skaistė Marčienė ir Skaistis Mikulionis.

Ekspozicija suskirstyta pagal būdingiausius Prymačenko kūrybos motyvus, temas: „Įstabūs nuotykiai“, „Vaizduotės paukščiai“, „Kazokai ir kazokės“, „Myliu miškus, myliu sodus“ ir „Bolotnios kaimo bestiarijus“. Nepaisant kokia tvarka, o gal ir be jos, imsimės apžiūrėti parodos eksponatus, greitai įsitinkinsime pačios autorės tekstų galia. Nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos dailininkė piešinių nugarinėse pusėse dažnai palikdavo įrašus, kuriuos į lietuvių kalbą parodai išvertė poetė Jurgita Jasponytė. Taip atsirado ne tik poetiški darbų pavadinimai, bet ir dedikacijos, patarlės, eilės ar išsamesni komentarai, „išlipę“ ant spalvotų, parodos erdves dalinančių konstrukcijų (parodos architektė Austė Kuliešiūtė-Šemetė, dizaineris Marius Žalneravičius).

Paukščiai ir gėlės tarsi iš vyšyvankos

Dailidės ir talentingos rankdarbių kūrėjos šeimoje gimusios Marijos ankstyvieji meniniai polinkiai atsiskleidė siuvinėjant ir liejant akvareles. Tiesa, vaikystėje persirgto poliomielito komplikacijos, sukėlusios judėjimo sunkumų, nulėmė ir tam tikrą menininkės sėslumą. Bolotnios kaime Polisės regione gimusi Prymačenko ten praleido šešis savo gyvenimo dešimtmečius. Bet tai neapribojo nei kūrybinių aspiracijų, nei platesnės jos meno sklaidos. 1936 m. dailininkė sulaukė oficialaus pripažinimo Ukrainos tautodailės parodoje Kyjive ir jau 1937-aisiais folklorizuoti jos magiško pasaulio gyviai iškeliavo į Paryžių – Prymačenko kūryba eksponuota pasaulinėje parodoje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“. Pagal 2018 m. Londono „Christie’s“ aukcione parduotą panašaus laiko 15 piešinių rinkinį galima numanyti, kad Prancūzijos sostinėje rodytos kompozicijos buvo gana kuklaus formato (maždaug 20 x 28 cm), vis dėlto jos buvo pastebėtos ir palankiai įvertintos.

Legenda jau tapęs pasakojimas, kad garsusis modernizmo dailininkas ispanas Pablo Picasso esą išreiškė susižavėjimą Paryžiuje pamatytais jaunos Ukrainos tautodailininkės piešiniais. Nesiimu kvestionuoti šios bemaž nacionaline paradigma tapusios istorijos, neabejotinai tebeprisidedančios prie Prymačenko kūrybos populiarinimo, tik primenu, kad anuometinėje Paryžiaus parodoje, Ispanijos paviljone, buvo eksponuojama Picasso kompozicija „Guernica“ (1937). Nacių subombarduoto Ispanijos miesto patirtą siaubą perteikiantis darbas ilgainiui tapo vienu žymiausių antikarinių paveikslų. Negandų tema atsiras ir, atrodytų, taikiame bei spalvingame Prymačenko kūrybos pasaulyje.

Karo ir pokario metai dailininkei nebuvo kūrybiškai produktyvūs. 7-ajame dešimtmetyje ji ėmė tapyti tik guašu, išaugo ir paveikslų formatai. Prymačenko kūrybos motyvai ir komponavimo būdas neretai buvo įkvėpti tradicinių amatų, pavyzdžiui, simetriškos gėlių, paukščių ir gyvūnų kompozicijos. Piešiniuose ji vaizdavo ir kaimo folkloro įkvėptus siužetus – sodžiaus darbus, šventes, liaudies pasakų scenas, iš vaizduotės pasaulio atkeliavusius keisčiausius gyvius. Pastarieji sutelkti parodos skirsnyje „Bolotnios kaimo bestiarijus“.

Akistata su grėsme ir vilties ženklai

Didžiąsias XX a. tragedijas – abu pasaulinius karus, Holodomorą, nuo gimtinės apie pusšimtį kilometrų nutolusio Černobylio katastrofą, o kartu ir artimųjų netektis – išgyvenusios autorės kompozicijose ataidi ir šių istorinių negandų sugestijuoti vaizdiniai. Ko gero, neatsitiktinai Prymačenko pasirinko šiaip jos kūrybai netipišką juodą foną, tapydama kompoziciją „Būk prakeiktas, branduolinis kare!“ (1978). Matome grėsmingai pasišiaušusį ir gyvatėmis virtusius liežuvius iškorusį gyvį, kuris prarijo atomines bombas. Kitoje darbo pusėje Marija įrašė: Atominis karas / tebūnie jis prakeiktas / visa suės ir pats / nudvės / iš nasrų lenda žalčiai / iš vidurių nuodai. Sunku būtų pritarti kai kuriems Prymačenko kūrybos tyrinėtojams, teigiantiems, kad jos kūryba išliko apolitiška.

Piešinys „Balandė išskleidė sparnus, neša žemei taiką“ (1982), manau, ne vienam parodos lankytojui jau matytas. Karo kontekste šis tradiciniais liaudies ornamentais dekoruotos baltos balandės aguonų fone vaizdas dažnai naudojamas Ukrainos palaikymo iniciatyvose – nuo sienų ar grindinio freskų iki plakatų bei smulkesnių spaudinių. 2022 m. vasario pabaigoje rusijos pajėgoms pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, po pasaulį plačiai pasklido žinia, kad okupantai sudegino Kyjivo srityje įsikūrusį Ivankivo istorijos ir kraštotyros muziejų, kuriame saugoti ir Prymačenko kūriniai. Dalis jos piešinių tada buvo sunaikinti gaisro, o kitus iš degančio pastato išgelbėjo vietos gyventojai. Tad ne tik ši balta balandė, bet, galima sakyti, ir visa Prymačenko kūryba išgyvena renesansą ir šiandien yra ukrainiečių stiprybės, vilties simbolis.

Tautos dailės ikona tituluojamos dailininkės darbai saugomi šešiolikoje Ukrainos atminties institucijų, taip pat privačiuose rinkiniuose. Parodos rengiamos Europos ir JAV miestuose, o 2022 m. Prymačenko kūryba buvo įtraukta ir į Venecijos meno bienalės pagrindinę parodą. Per nepilnus trejus metus jos darbų vertė rinkoje išaugo du tris kartus, paveikslo kaina aukcionuose siekia apie 10–15 tūkstančių eurų.

Kosminės vizijos

O dabar apie tai, kas mane nustebino šioje parodoje, kurioje, tiesą sakant, nesitikėjau vien saulėto meno. Tai ekspozicijos skirsnyje „Įstabūs nuotykiai“ atrastos kompozicijos „Kosminė trobelė“ (1978) ir „Kosminė atmintis“ (1977), pastaroji su dailininkės komentaru: Kosminė / atmintis kuri / įdavė žmonėms širdis / žmonėse jų kosminės širdys plaka. Pieš akis – gėlėmis pražydęs lėktuvas ir galbūt ilgą laiką aukščiausiu metaliniu statiniu pasaulyje laikytas Kyjivo televizijos bokštas. Dar pridėčiau „Kukurūzų arklį kosmose“ (1978) iš „Bolotnios kaimo bestiarijaus“. Savamokslės ukrainietės meninės vizijos aprėpė kur kas platesnes perspektyvas, kurių savo kūryboje nesiėmė nė viena iš žymiųjų XX a. Lietuvos naiviosios dailės kūrėjų, turiu galvoje Jadvygą Nalivaikienę (1897–1969), Moniką Bičiūnienę (1910–2009) ir Petronėlę Gerlikienę (1905–1979).

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus iniciatyvos

Šią parodą vertinu ir kaip intencionalų jos iniciatorių priminimą mums visiems, kad karas Ukrainoje tebesitęsia, tvyro nuolatinė grėsmė žmonėms ir meno vertybėms. Tai viena iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, bendradarbiaujant su partneriais, iniciatyvų, kai iš rusijos užpultos Ukrainos saugiai pervežamos muziejinės vertybės, atliekami jų tyrimai, restauracija, skaitmeninimas ir sklaida. Ši paroda – jau vienuolikta ir, kaip teigia organizatoriai, tikrai ne paskutinė, atverianti Lietuvos visuomenei šiuo metu kraujuojančios Ukrainos meno lobyną.

Paroda „Dovanoju jums saulėtą meną“ Vilniaus Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veiks iki 2025 m. kovo, dabar Lietuvoje restauruojamais Prymačenko kūriniais papildytą ekspoziciją gegužės mėnesį planuojama atidaryti Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

Prisidėti prie Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ir Jono Karolio Chodkevičiaus paramos ir labdaros fondo paskelbtos lėšų Prymačenko kūrinių restauravimui rinkimo akcijos galime ir mes (jau žinau, kur keliaus honoraras už šį tekstą).

Paroda veikia iki 2025 m. kovo 2 d.

Vytauto Kasiulio dailės muziejus (Goštauto g. 1, Vilnius)