In memoriam Valentini Antanavičiui

Mano namuose kabo nedidukas Valentino Antanavičiaus asambliažas „Demografinė krizė“ (1994). Jo plataus rėmo juodumą pagyvina bronza pablizginta įranta, o į apatinį kraštą galva jau trenkiasi tamsiai raudonu dažu „nubrozdinta“ lėlytė be vienos kojos. Ji, matyt, krinta iš danguje šmėžuojančio gyvulio pilvo ertmės. Aštuonios to padaro kojos spiriasi į žemę drumzlinu lietumi. Bet jo pilve šviečia „saulė“, padaryta iš plastmasinio dangtelio, kuriame šypsosi raudonas šuniukas – ant piršto užmaunama lėlytė. Žaislo linksmumas tarsi nedera su vaiko žūties tragedija Žemėje. Bet šį disonansą turbūt geriausiai paaiškina paties Antanavičiaus kita proga rašytas tekstas: „Pernelyg didelis optimizmas dvelkia bukumu. Vienas iš meno uždavinių – priminti žmogui apie mirtį. Žmogus linkęs tai pamiršti. Tik tai įsisąmoninus, žmogaus gyvenimas įgauna prasmę.“^[1]

Maždaug 1997 metais šį asambliažą pasirinkau paties Antanavičiaus dirbtuvėje Bokšto gatvėje, nes jo draugas, tuometinis mano disertacijos darbo vadovas Alfonsas Andriuškevičius norėjo kūriniu atsidėkoti už savo knygos recenziją. Iš jo pasiūlytų menininkų pasirinkau Antanavičių, nes mane jo kūryba veikė „egzistenciškai“. Nei demografinė krizė, nei vaikai man tuomet nerūpėjo. Traukė ne tema ir ne idėja, bet gyvenimo tikrumo pojūtis, užkoduotas potėpiuose, kuriais spalvos sutrypiamos iki purvo, kad „išgyvenęs“ raudonis sužėruotų dar gyvesniu priekaištu. Ir tai, kad į dažo draiskanas įsikomponavo žaislai, tarsi atkeliavę iš mano dar neseniai pasibaigusios vaikystės, o čia tapę tamsios misterijos aktoriais.

Dabar, kai mirtis jau suteikė Antanavičiaus gyvenimui galutinę prasmę, vėl iš naujo skaitydama tekstus apie jo kūrybą, pokalbius, biografiją imu suprasti, iš kur tokie siužetai – kartu ir asmeniški, ir užgaunantys visos tautos skaudulius. Jau nusidėvėjo seniai išmoktas teiginys, kad Antanavičius laikomas vienu iš lietuviškos tapybos reformatorių, atmetusių ir socialistinį realizmą, ir modernistinę abstrakciją. Ieškau, kuo jį papildyti. Štai dar 1982 m. rašytame tekste Alfonsas Andriuškevičius įvardijo Antanavičių (šalia Vinco Kisarausko) kaip „deromantiškosios krypties“ pirmtaką, atkreipęs dėmesį į deformacijas, senų daiktų panaudojimą, „didoką karčios ironijos porciją“^[2]. Kiek vėliau jį priskyrė „naktinei“ tapybai, kuri ekspresionistinės, dadaistinės, siurrealistinės dailės kalba tarsi teigia: „Žmogaus likimas, sąlygotas jo mediatoriškos prigimties, yra tamsus ir tragiškas; pastangos su juo kovoti gali būti herojiškos, bet drauge jos – absurdiškos ir juokingos; kovojantis prieš savo likimą, vadinasi, drauge ir prieš savo prigimtį, žmogus vertas ir užuojautos, ir pašaipos.“^[3]

Šiais laikais jau nebereikia nutylėti, kad naktis, deformacijos, karti ironija ir absurdas buvo Antanavičiaus pasirinkti sovietinės sistemos kritikos įrankiai. Ir aišku, kodėl menininkas negalėjo prisitaikyti, – juk jo tėvai buvo ištremti į Sibirą, nes turėjo daugiau žemės ir sėkmingai ūkininkavo. Jis pats Sibiro išvengė tik todėl, kad susirgo kaulų tuberkulioze šeimai bėgant nuo „išvaduotojų“ į Vakarus, o paskui priverstinai grįžtant. Gerai, kad per pažįstamus pasisekė patekti į vaikų sanatoriją, kur juos gydė „tik pušų oru“, nes trūko ir medikamentų, ir gydytojų. Ketverius metus prie smėlio maišų pririštas vaikas su mama susitikdavo tik per jos laiškus iš Sibiro. Besimokant vienuoliktoje klasėje ir tų nebeliko, nes mama mirė 1956 metais^[4].

Pasveikusiam tremtinių vaikui, jau paaugliui, bet baigusiam tik tris pradžios mokyklos klases, buvo beveik neįmanoma studijuoti dailę: „Kad įstočiau į 5-ą klasę Kauno dailės mokykloje, dėdė turėjo nuvažiuoti į Kultūros ministeriją pas Juozą Banaitį ir gauti leidimą, kad toks peraugęs vaikas gali mokytis penktoje klasėje. Dėdė gavo pažymą, kad mano tėvai turėjo 5 hektarus žemės ir yra mirę, kitaip nebūtų priėmę į Kauno dailės mokyklą. Taip mano biografija buvo suklastota.“^[5] Fiktyvi biografija tiko ir, baigęs mokyklą, Antanavičius 1956 m. įstojo į Valstybinį dailės institutą (VDI) studijuoti grafikos, bet netrukus perėjo į monumentaliąją tapybą. 1962 m. baigęs freskos-mozaikos specialybę jis pradėjo dėstyti M.K. Čiurlionio menų mokykloje (dabar gimnazijoje).

Ten aš jį pirmąkart ir sutikau, nors man Antanavičius nedėstė. Tiesiog dailės skyriuje visi buvo šalia ir tik gerokai vėliau ėmiau suprasti, kodėl šios taip nuodugniai dailininkus ruošiančios mokyklos absolventai buvo vangiai priimami į VDI – juk „čiurlionkėje“ dirbo nemažai meno disidentų: ne tik Valentinas Antanavičius, bet ir minėtas Vincas Kisarauskas, ir Linas Katinas, ir Petras Mazūras, ir Birutė Žilytė. Dabar – garsenybės, tada – radę čia prieglobstį avangardistai, represyvios meno sistemos laužytojai. Na, o mes buvome iš anksto jų maišto „sugadinti“, nors instinktyviai labiausiai vertinome būtent gadintojus – juk jie padėdavo atrasti laisvos kūrybos džiaugsmą.

Tuos laikus man simbolizuoja Antanavičiaus asambliažas „Pionierė“ (1991) – raudonas kaklaraištis ir per visą drobę išskleista sovietinė rudos uniformos juoda prijuostė, kurias buvo taip sunku prižiūrėti: jei išskalbsi, išsileis „flisai“, o juos išlyginti – misija neįmanoma. Tad ir neskalbdavom, visus metus pravaikščiodavom, atnaujindavom tik prieš rugsėjo pirmąją. Bet juoda ir ruda spalvos sėkmingai sugerdavo ir prakaitą, ir maisto dėmes, ir dažus. Štai tokia sovietinių vaikų higiena – paslėpta nešvara, kurios šleikštulį išsako nutapyta mergaitės buka veido išraiška. Ta mergaitė – tik marionetė, tik „kaliausė“[6], mosuojanti lėlės rankytėmis, vos pastovinti ant skirtingų lėlių kojų, tuoj nugriūsianti, pasimetusi nykiame peizaže, agresyvia depresija nudažanti pilkai besidraskantį dangų.

Tai – jau nepriklausomoje Lietuvoje sukurtas darbas, reflektuojantis okupaciją kaip virstančią praeitimi. O sovietmečiu tokius metaforiškai groteskiškus kūrinius Antanavičius galėjo rodyti nebent draugams privačiose erdvėse. Respublikinėse ir kitose „prestižinėse“ parodose pristatydavo tik politiškai „neutralius“ portretus, nors jų forma anaiptol nebuvo neutrali – tapomus žmones tarsi iš vidaus draskė jo šaižūs potėpiai. O draugai tikriausiai matė raudona pliauska įkalintų žmonių deformuotas galvas ir pėdas („Baudžiava“, 1969–1988), lyg raudona karvė virš Rūpintojėlio pakibusią pirmąją sovietų okupaciją („1940 metai“, 1969–1988), okupantų batais trypiamo nuogo žmogaus „Vergiją“ (1977), iš lentučių, rankenų, ratlankių sudėliotas abstrakčias kompozicijas, nuogo Antanavičiaus „Autoportretą“ pliaže (1975), „Išskalbtą“ žmogų, jau pamėlynavusį ir padžiautą (1982), raudonais pančiais ir retežiais suveržtas lėles „Taikos sargyboje“ (1984). „Asambliažai buvo absurdo, alogikos, anomalijos, oksimoronijos imperija“, – sako Andriuškevičius, prisimenantis senojoje Antanavičiaus dirbtuvėje sukauptus žaislus, ypač lėles: „Jų rausvus plastmasinius kūnelius jis pjaustė, skrodė, išversdavo, keitė vietomis jų dalis, jungė su kuo tik panorėjęs...“^[7]

Perestroikos laikais pradėjus aižėti sistemai, Antanavičiaus padėtis ėmė keistis – 1986 m. jau buvo galima surengti jubiliejinę personalinę parodą Parodų rūmuose (dabar Šiuolaikinio meno centras). Prasidėjus Sąjūdžiui studentai ėmė priešintis sustabarėjusioms programoms ir joms atnašaujantiems dėstytojams. Taip Antanavičius 1988 m. pradėjo dirbti Dailės institute, vėliau pervadintame Vilniaus dailės akademija. 1989 m. jis tapo atskalūniškos ir elitinės menininkų grupės „24“ nariu. Atkūrus nepriklausomybę Antanavičiaus kūryba buvo įvertinta – 1992 m. skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, 2006 m. įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius, jo kūriniai nuolat įtraukiami į tarptautines parodas, perkami kolekcininkų, publikuoti albumuose[8].

Bet, nepaisant šlovės, Antanavičius akademijoje dėstė iki 2008 m., o ir vėliau iš savo dirbtuvės kasdien ateidavo į valgyklą pietauti. Linktelėdavome vienas kitam pasisveikindami. Toks jis ir išliks mano atmintyje – santūrus, net tada, kai savo dirbtuvėje surengia draugams vakarėlį (keliuose teko dalyvauti). Knygose randu šį mano įspūdį atitinkantį Andriuškevičiaus liudijimą: „Būdamas kraštutinis avangardistas to meto Lietuvos dailės kontekste, nemeniniame gyvenime Valentinas gana tvirtai laikėsi tarp inteligentų galiojusių viešojo elgesio taisyklių: beveik nesikeikė, saikingai teišgerdavo vyno (per visą pažinties laiką nė karto nesame dviese susėdę prie butelio!), neįžeidinėdavo kitų (nors retkarčiais ir patraukdavo per dantį), nemėgo akibrokštų.“ Ir nemėgo žvejoti, nes jam būdavo gaila ant kabliuko maunamo slieko^[9].

Agnė Narušytė