Skulptorius Džiugas Jurkūnas kviečia į pirmąją tapybos parodą AP galerijoje

Rugsėjo 19 d., ketvirtadienį, 19 val. sostinės „AP galerijoje“, įsikūrusioje Jono Meko skersvėjyje, atidaroma menininko Džiugo Jurkūno tapybos paroda „Tikros istorijos“. Paroda galerijoje veiks iki spalio 13 dienos.

Pasakojamos istorijos – tikros!

„Taip, tikrai taip ir buvo. Ko jūs juokiatės? Visi šie pasakojimai yra tikri – iš mano patirties. Esu pasakorius, o pasakoriai, kaip žinia, gali daug,“ – pasakojimą apie savo kūrybą pradeda skulptorius Džiugas Jurkūnas, pristatantis pirmąją tapybos parodą.

Džiugas tapyti pradėjo netikėtai per piešimą kaip tarpinę vizualią medžiagą, rengiant skulptūrinius projektus. Ant didelių drobių piešdavo natūros dydžio skulptūrų eskizus, baigus nusiimdavo juos nuo porėmio, susivyniodavo ir veždavo užsakovams. Piešiniai buvo informaciniai, skirti suprasti ir įsivaizduoti būsimos skulptūros mastelį, formą, struktūrą, proporcijas, figūros pradžią, pabaigą, pastatymo niuansus. Iš tiesų tapyba visuomet buvo menininko slaptas noras, nuolat ieškojo preteksto tai daryti.

Menininkas kviečia pažaisti

„Aš nenaudoju dūmų, garso, mano tapyboje nėra jokio miglos pūtimo. Tik sąmoningai pasirinktas paprastas objektas ir aiškus jo ištransliavimas. Mano tapyba yra skulptūrinė, jos esmė –  forma. Aiškus, lengvas, be jokių kančių piešinys. Tai yra mano vaizdavimo politika, tam tikra pozicija, nes pasigendu būtent tokios tapybos. Toks piešimas yra nykstantis amatas.

Mano kalba yra piešimas, o mano tapyba yra kalbėjimas. Tapau išplėstiniais sakiniais, pradedu didžiąja raide ir baigiu tašku, pridedu aplinkybių ir skyrybos ženklų, metaforų. Tapyboje svarbūs tie patys elementai, kaip ir gerose istorijose. Kultūrinės ar religinės nuorodos, simboliai, vaizdingi posakiai, perkeltinės prasmės. Istorijos visada yra perteikiamos iš pasakotojo varpinės. Čia yra ir tiesos, tikrumo, ir šiek tiek melo, apgaulės. Taip pat ir autoironijos, humoro, erotikos, kasdienybės dramatizmo ir komizmo. Ant drobės perkeliu tai, ką pasakoju sutiktam draugui. Vizualinį pasakojimą kuriu taip, kad jis prajuokintų, keltų susižavėjimą ar net pavydą. Drobėse užrašytų istorijų nereikia vertinti per daug rimtai, tai yra tam tikras žaidimas. Kviečiu jį pažaisti“ – sako menininkas.

Pasakojimo vertas bet koks prisilietimas prie gamtos

Dailininkas klausia ir pats atsako „Apie ką aš pasakoju? Apie tai, ką pažįstų, suprantu, kur esu, ką matau, kuo žaviuosi, ką patyriau, išgyvenau. Bet kas yra vertas pasakojimo ar vaizdavimo. Gyvenu kaime, tai ir vaizduoju kaimą, komiškus žmogaus bandymus prisiliesti prie gamtos“.

Patį prisiliesti pakvietė tėvas – didysis gamtos piešėjas Antanas Vilius Jurkūnas, Tado Ivanausko knygos „Gamtininko užrašai“ piešinių autorius. Jis pirmasis atvedė į mišką, įskiepijo meilę gamtai. Paišyti irgi išmoko iš jo. Jis leisdavo stebėti, kaip dirba, stovėti už nugaros. Po to jaunasis dailininkas reikalaudavo kuo didesnio popieriaus ir bėgdavo kurti savo interpretacijų. Tai buvo vaikystės žaislai ir žaidimai.

Dabar jau greit bus 10 metų, kaip D. Jurkūnas gyvena kadaise senelio įkurtoje sodyboje Širvintų rajone. Žaidžia šį likimo atsiųstą žaidimą, stebi per kiemą bėgančios upės pokyčius ir pasakoja. Ką? Nesvarbu ką, svarbu kaip. Ir vėl grįžta prie formos, prie esmės.

„Džiugas atėjo į tapybą su aiškiu stiliumi, spalvine palete, be paieškų kančios. Paveiksluose dominuoja žmonių ir gyvūnų figūros, siužetai dinamiški, istorijų herojai ne pozuoja, o veikia. Įspūdį sustiprina stambus piešinys, hiperbolizuotos detalės, spalvų kontrastai. Pavadinimai aiškiai nusako pasakojamų istorijų temas „Mirštantis bucefalas“, „Šventasis Hubertas“, „Medžioklė“, „Medeinė“ ar „Sutramdyk vilką savyje“. Įdomus debiutas tapyboje!”, – sako galerininkė Vilma Jankienė, kviesdama aplankyti parodą.

Apie autorių

Džiugas Jurkūnas (g. 1972) baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, 1995 m. Vilniaus dailės akademiją, skulptūros katedrą. Nuo 1999 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dalyvauja parodose, viešuosiuose konkursuose, kuria privačius užsakymus. Darbai puošia Lietuvos bei užsienio viešąsias erdves bei privačias kolekcijas.

Tarp svarbiausių kūrinių galima paminėti skulptūras „Knechtas“ (Akmens skulptūrų parkas Juodkrantėje, 1999), „Reminiscencija“ (Tarptautinis skulptūrų simpoziumas, JAV, Brooklyn, NH, 1999), „Vidinė pusiausvyra“, „Ežero pasveikinimas“, „Sugrįžusi obelis“ (Vilnoja, Vidmanto Martikonio akmens skulptūrų parkas, 2000–2003).

Kiti autoriaus darbai: „Lietuvos futbolininkas“ (Kaunas, 2009), atkurtas prizas „Baltijos šalių taurė“ (2010), skulptūra, skirta tarpukario Lietuvos mokytojui, visuomenininkui, publicistui, švietimo filosofui Jonui Murkai atminti „Pirmoji diena“ (Šiauliai, 2015), atminimo ženklas Giedraičių mūšiui „Stilizuota patranka“ (2020). Paroda „Tikros istorijos“ yra pirmoji skulptoriaus tapybos paroda.