7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dabarčiai tarpininkaujantys paviršiai

Apie galerijoje „Meno parkas“ veikusią Dalios Truskaitės įvietinto meno parodą „Akimirka“

Evelina Januškaitė
Nr. 19 (1511), 2024-05-10
Dailė
Dalia Truskaitė, „Akimirka“, parodos vaizdas. 2024 m. D. T. nuotr.
Dalia Truskaitė, „Akimirka“, parodos vaizdas. 2024 m. D. T. nuotr.

Pirmame galerijos aukšte žiūrovo būdrauja glaudžiai su ekspozicine erdve susijęs jos pačios pakaitalas – instaliaciją sudaro penkių greta esančių langų „kartotė“. Apskaičiuodama atstumus ir aukščius, išlaikydama proporcijas ir išdėstymą, priešpriešinėje sienoje menininkė lokalizuoja itin skaidraus stiklo lakštus, tarsi mėgdžiojančius stiklinę langų dalį. Langas yra liminali terpė, beribė regimybė, bet fizinis paviršius, kurį žvilgsnis skrodžia už jo neužkliūdamas: kasdienybėje mes žvelgiame „pro“ langą, ne „į“ jį, tad įprastai jo nepastebime. Žiūroje lango stiklas yra lyg neegzistuojanti plokštuma, atverianti žvilgsnio takumą, kurį pristabdo periferiniu matymu užčiuopiamas lango rėmas ar varčia. Truskaitės kūrinyje skaidrumui suteikiamas fizinis pavidalas, o jį įrėminantis kontūras eliminuojamas ir verčiamas kryžių pavidalus įgavusia fiziškai tuščia vizualia nuoroda. Dėl tokios tikro–netikro, efemeriško–materialaus opozicijų inversijos perregimumas imobilizuojamas, o kūrinys veikia kaip aktyvuojantis paviršius, kurio patyrimą skatina bėglus ir spontaniškas atspindys.

Šiuo kūriniu menininkė aktualizuoja ne tik vizualumo, bet ir trukmės, kaitos bei žiūrovo dalyvavimo klausimus. Čia išryškėja reflektuojančio paviršiaus ir žvilgsnio sandūros aspektai, kai vaizdinė plokštuma tarsi aplinkos vaizdus ryjanti bedugnė teigia laikinumą ir efemeriškumą. Šie „langai“ tampa vis praeinančios dabarties tęsiniais, kurie, tarsi išbudindami paralelią tikrovę, atvaizduose atveria iš anapus atspindžio sprūstančią Kitą erdvę. Skaidrus stiklas, kaip ir veidrodis, neturi vaizdinių struktūrų, tačiau būdamas tuščias, kone idealiai lygus tikrovės tykantis paviršius, atspindžiais kuria erdvės iliuziją, įsteigia gylio dėmenį, praplečia regos lauką ir pasiūlo gundančią mums neprieinamos tikrovės regimybę. Mimetiškas, bet kone (ne)regimas kūrinys, kurį mes suvokiame kaip lango panašybę, išnyra netikėtai ir tik pastabiam žiūrovui, šį paviršių, nuo kurio sugrįžtanti šviesa žvilgsniui grąžina kintančius tikrovės atvaizdus, įdarbinančiam subjektyvios žiūros tarpininku. Šviesa parodoje nerežisuojama, ji yra kartu ir kūrinio bendraautorė, ir kasdienė erdvės gyventoja, savarankiškai ir nenuspėjamai apgaubianti ekspozicijos teritoriją.

Šioje parodoje itin svarbu laikas. Pati kūrinį apžiūrėjau apniukusio lietuviško dangaus lydima, tačiau ilgesnis nei įprastai, neskubinantis parodos lankymas leido pajusti pasyviai slenkančias minutes, keičiant žvilgsnio trajektoriją, fizinę kūno padėtį, kryptį, ilgai stebint kaičius atvaizdus atspindžiuose. Juose pasigedau žmogaus, tik nuolat Rotušės aikšte zujantys automobiliai, tirpstantys krituliai ir vienoda pilkuma, be jokio blyksnio ar kontrasto, kūrė savitai melancholišką ir migdančią atmosferą. Dabarties, kuri vis praeinanti, būsena. Todėl šią parodą būtų įdomu lankyti skirtingu metu, nes įvairiais pavidalais pasirodantys atspindžiai nesikartoja, jie dauginami, bet sąmonėje nusėda jau kaip praėjusios tikrovės panašybės, tarsi koks išplėstinis pastišas, kai intuityviai žinai, kad matyta, bet negali apibūdinti, kas tai. Žvilgsniui tarpininkaujantis paviršius tėra atvaizdo pernešėjas, tad žiūrovo sąmonė čia įsteigiama kaip pagrindinė regimo vaizdo laikmena.

Kūrinio atvaizdai cirkuliuoja subjektyvioje žiūroje, ji čia veikia kaip tikslinga dabartis, tirštinanti akimirkas, kurių negali užčiuopti, paliesti, jos – lyg tas bėglus atspindys, neprieinamas juslinei tikrovei, nes per trapus. Priklausomai nuo vaiskios natūralios šviesos judėjimo ar erdvę užpildančios pieniško dangaus miglos, kūrinio vizualumas nepaliauja kisti. Danguje slenkantis debesis užstoja saulę – ir nebematome žvilgančių saulės zuikučių, kurie atsimušę nuo kūrinio paviršiaus smunka žemyn į grindis tarsi pabirusios laiko duženos. Tad praktiškai neįmanoma šio kūrinio iki galo patirti, nepakanka laiko, kad pajustum visą jo aktyvumą, pastebėtum kaitos niuansus, pamažu išbudinančius nusėdusius laikiškos ir procesualios tikrovės pėdsakus. Žiūra Truskaitės parodoje veikia kaip pamatinė vara, sužadinanti atvaizdo geismą, leidžianti vos-aptikti pro akis slystančius laiko trukmių pavidalus, kurie migruodami iš praeities į ateitį sunkiasi dabartyje, susipina ir patyrimu išryškina akimirkoje įkalintą laiko praeigą.

Kūrinys sutvertas iš ypatingai skaidraus stiklo, kurio gamybos būdu naudojamos priemaišos redukuojamos iki itin mažo metalų kiekio, todėl net šviesos spindulį laužianti lakšto briauna vos sufleruoja kūrinio materialų būvį. Tad svarbus žiūrėjimo rakursas, nes tam tikru kampu stiklo paviršiai, stokodami savo blizgumo, pranyksta iš mūsų akiračio ir susiliedami su aklinu sienos baltumu tampa beveik nepastebimi. Žvelgiant į kūrinį en face, kontūras regos lauke ištirpsta ir priešais žiūrovą išnyra tik blausus ir balzganas savo paties imago. Krisdamas tiesiai į plokštumą atspindys skyla, išsisklaido stiklo sluoksnyje ir nesugrąžina žvilgsniui jo paties atvaizdo, tad žiūrovas kliaujasi menamu savęs atpažinimu, o sujudinta vaizduotė užpildo sąmonėje trūkstamas reginio dalis. Truskaitės kūrinyje ištinka ne tik erdvės, kuri neegzistuoja, (pasi)rodymas, bet ir narcistiškas geismas aptikti save atspindyje – regimybė brėkšta kaip menamos tikrovės „agentas“, tačiau netampa atvaizdu.

Šios parodos objektas – ne fizinis daiktas, net ne įvietinta erdvė, o tiesioginio žiūrovo įsiterpimo į kūrinio aplinką sukeltas įspūdis. Instaliacija yra tranzitinis „ekranas“, su žiūra sąveikaujanti mimetiškos tikrovės pernaša, per kurią sugrįžta uždelsta ir neužfiksuojama kartotė. Atspindys čia ištinka kaip fantomiška ir laki dabarties žyma, o regimybė kaupiasi stiklo plokštumoje tarsi pralaidžioje membranoje. Užklumpantys atspindžiai lyg (neaki)vaizdūs tarpininkai nesiliauja būdrauti, daugintis ir kartotis, o jų gudrybė ta, kad vaizdai pasirodo vis kitaip ir vis kitokiomis formomis. Akimirka – tai mažiausia metaforinė laiko atkarpa, tarsi taškas čia ir dabar. Truskaitės kūrinys taikliai atspindi šį aspektą – kada kūrinys yra budrus ir spontaniškas, jis tampa vaizdus tik tuo momentu, kai yra žiūrimas. Tačiau šio vaizdo suvokimas steigiasi per ilgą laikokaitą, patiriant nuo žiūrovo nebepriklausantį judėjimą už lango, kai suvokėjas tegali panirti į tįstančių dabarties akimirkų procesualumą.

Kiek atokiau ausinėse girdimas garso takelis, kuris tiesiogiai nėra susijęs su atspindinčiais paviršiais, tačiau gali padėti žiūrovui stabtelėti ir įsivaizduoti kontekstą. Takelis neturi pavadinimo, neaprašytos jo aplinkybės, tačiau neįvardytos senyvo amžiaus moters kalbėjimas rezonuoja su bet kurio klausytojo patirtimi. Kiekvienas čia aptinka referencijų į menamą savo praeitį, šeimos istoriją, ir tik žinojimas apie jautrią menininkės asmeninę patirtį įrašant sergančios mamos žodžius čia sufleruoja mėginimą susitaikyti su nykstančia ir blunkančia tikrove.

Truskaitės darbai kartais taip meistriškai įvietinami erdvėje, kad žiūrovas sutrinka, nes parodoje „nieko nėra“ (pvz., menininkės pasakotas kuriozas, kai parodoje „Vieta“ Pamėnkalnio galerijoje kūrinys buvo pačioje erdvėje esančių architektūrinių elementų – kolonų – fizinis padauginimas, materialią tikrovę imituojantis sutirštinimas, todėl ne vienam žiūrovui paroda pasirodė „neturinti pavidalo“). Šį kartą Truskaitė vėl provokuoja žiūrovo pastabumą, spustelėdama vaizdo stokos nervą, dirgindama patyrimą skatina jo paties vaizduotės įsitraukimą. Kūrinys sąveikauja su į erdvę įžengusiu žiūrovu, kartais jį glumina, subtiliai įdarbindamas žiūrovo sąmoningumą, ryškėjantį per sprunkančios akimirkos lėtėjimą, stingimą, užklausdamas dabarties skaidrumą nepaliaujamai tirštėjančio laiko properšose.

Paroda „Akimirka“ akcentuoja patirties nusėdimą, pasiūlant atvirą terpę interpretacijai ir asmeniškam patyrimui. Klampi ir sluoksniška parodos recenzija oponuoja išskaidrėjusiam ir vos užčiuopiamam kūrinio (ne)materialumui, tačiau instaliacijos taiklumas, konceptualumas ir daugialypis kontūras reikalauja tankaus įžodinimo. Iki nuogo minimalizmo išgrynintos formos Dalios Truskaitės parodoje kvestionuoja šiandien opias atvaizdų gausos problemas, išmėgina žiūrovo akylumą, o toks neužčiuopiamas kūrinio objektas jo krūvį nukreipia į šiuolaikybės registrus. Tai paroda apie dabarties efemeriškumą, trapumą, akimirkos skvarbą, savo spontaniškumu užaštrinanti vis praeinančios dabarties patyrimą. Kurstydama žiūros budrumą ir įsitraukimą Truskaitė nesukuria atvaizdo, ji tik sudaro sąlygas jam rastis kiekvieno autonomiškoje patirtyje.

Tai taki paroda, kai vaizdas būdrauja plokštumose, kuriose šmėžuoja bėglūs ir nesugaunami atvaizdai, tiesiogiai priklausantys nuo kintančios aplinkos ir žvilgsnio. Subjektyvus žiūrėtojo laikas slysta dabarčiai tarpininkaujančiais paviršiais, o vis praeinanti akimirka išnyksta jos laikinume. Tokiuose mimetiškuose kūriniuose iššaukiamos unikalios suvokėjo patirtys, o geismas žiūrėti įgalina atvaizdą-ekraną, kuriame regimybė redukuojama iki ištinkančio įspūdžio, dėl ko sluoksniuojasi ir blunka ne tik laikas, bet ir atvaizdas. Kūrinys atsiranda žiūrovui sujudinus žvilgsnio, vaizduotės ir atminties drumzles, tarsi apmąstant, kad nebėra regimybės, neužblokuojančios prieigos prie tikrovės.

 

Paroda veikė iki balandžio 28 d.

Dalia Truskaitė, „Akimirka“, parodos vaizdas. 2024 m. D. T. nuotr.
Dalia Truskaitė, „Akimirka“, parodos vaizdas. 2024 m. D. T. nuotr.
Dalia Truskaitė, „Akimirka“, parodos vaizdas. 2024 m. D. T. nuotr.
Dalia Truskaitė, „Akimirka“, parodos vaizdas. 2024 m. D. T. nuotr.
Dalia Truskaitė, „Akimirka“, parodos vaizdas. 2024 m. D. T. nuotr.
Dalia Truskaitė, „Akimirka“, parodos vaizdas. 2024 m. D. T. nuotr.
Dalia Truskaitė, „Akimirka“, parodos vaizdas. 2024 m. D. T. nuotr.
Dalia Truskaitė, „Akimirka“, parodos vaizdas. 2024 m. D. T. nuotr.
Dalia Truskaitė, „Akimirka“, parodos vaizdas. 2024 m. D. T. nuotr.
Dalia Truskaitė, „Akimirka“, parodos vaizdas. 2024 m. D. T. nuotr.
Dalia Truskaitė, „Akimirka“, parodos vaizdas. 2024 m. D. T. nuotr.
Dalia Truskaitė, „Akimirka“, parodos vaizdas. 2024 m. D. T. nuotr.