Skaičius 7

Jūratės Stauskaitės, Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos įkūrėjos, menininkės-kūrėjos „Sau pačiai“ – tai tapybos ir fotografijų, instaliacijos ir objekto paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje.

Jūratės Stauskaitės „Sau pačiai“ – tai šviesi citatų knygelė, surinkta iš jos dienoraščio puslapių ir išplatinta 77 egzempliorių tiražu.

Jūratės Stauskaitės „Sau pačiai“ – tai atviras kvietimas bendrauti, draugauti, bendradarbiauti, kurti intrigą, buvimą, gal žaidimą...

Paroda primena peržiūrą: didesnė dalis paveikslų sustatyta pakraščiais ir paruošta žiūrovo dėliojimui, nešiojimui, kilnojimui, kaip jam patogiau ir gražiau tuo momentu atrodys; nuotraukos išdėliotos tiesiog ant grindų arba sudėtos albumuose, kuriuos galima vartyti.

Tarp eksponatų įkurdinti (parodos kuratoriaus Antano Zabielavičiaus dėka) labiau atpažįstami Jūratės meniniai pasireiškimai: raudoname fone šokančios moterys iš 2006 m. parodos-instaliacijos „Raudona suknelė“, vykusios galerijoje „Lietuvos Aidas“ Vilniuje.

Ir, žinoma, piešinys! Iš grafito miltelių pirštais sukurtas piešinys „Juodoji saulė“, iliustruojant Donaldo Kajoko poezijos rinktinę „Odė kurčiam asiliukui“ 2011 metais. Šią trijuose baltuose popieriaus lakštuose besiplečiančio juodo taško sintezę Jūratė vadina tiesiog savo autografu arba vizitine kortele.

Objektas? Objektas ekspozicijoje naujas, bet tas pats, iš parodos „Cʼest la vie“, vykusios 1997 m. galerijoje „Vartai“, Vilniuje, tik praradęs savąjį granito postamentą, dabar veržiasi pro senovinio rūsio grindis nenumaldoma atvirumo versme ir šauna palinkusiu bronzos smaigaliu taikliai į Stauskaitės 77-uosius.

Šis su Jūratės gimimo data (1947 m. kovo 7 d.) tiesiogiai siejamas įvykis stiprina įsisenėjusias tiesas apie kūrėjo ir kūrinio simbiozę, nes paroda patraukia menininkės atvirumu (gyvenimo dienoraštis, vaikystės piešiniai, pirmieji tapybos darbai, spontaniškos paraštės ir eskizai)... Lyg į savo namus būtų pakvietusi ir slaptų stalčių raktus patikėjusi. Nebaimė atrodyti taip, kaip rodosi, drąsa nuoširdžiai pravėdinti savo n metų saugotus darbus, atvirumas nuomonėms, komentarams, replikoms ir pastaboms yra įtaigus parodos akcentas, kontekstualizuojantis menininkės būtinybę komunikuoti per kūrinius, susitapatinti su jais ir pačiai tapti kūriniu, sukurtu savų kūrinių, mėgaujantis tokio statuso laisve.

Pavyzdžiui, 1974 m. Preiloje (simboliškai vėl skaičius 7 arba apversta Jūratės gimimo data) nutapytas pirmasis mažos mergaitės (tuo metu penkiametės dukters Monikos) portretas, dabar nesuderinamai priderintas prie jos kitų dviejų (vaitiekūniškos įtakos) drobių. Jūratei tai yra ne tik šiltų spalvų užuomina į moters-mamos-kūrėjos derinį, bet ir svarbi paraiška apie šio, jai pačiai kartais nesuderinamo, derinio svorį, svarbą ir grožį, kuris per visą jos to meto kūrybinį laikotarpį reiškėsi nerimastingais, juodos linijos nervo sutvertais, į laisvę besiveržiančiais paukščiais ir pusnuogėmis šokančiomis, svaigiai besisukančiomis moteriško pavidalo būtybėmis, šaukiančiomis apie neįmanomą būtinybę būti savimi.

Dabar visa tai parodoje vainikuoja tapytos gėlės, gėlių puokštės, vazos ir spalvų pliūpsniai gėlių vazose. Jūratės ištapyti gėlynai trykšte trykšta spalvomis ir tarnauja jai kaip patikimas motyvas tiesiog būti spalvoje, per spalvą, sau, su savimi. „Spalva yra mano slapta meilė, nors nei gyvenime, nei juolab savo grafikoje ar piešiniuose jos beveik nenaudoju“, – rašo Stauskaitė parodos anotacijoje. „...Stebiu spalvotus stebuklus savo kaimo aplinkoje, kur ir tapau, konkuruodama su žaluma ir gėlių puokštėmis.“ (Iš ten pat.)

Ta palėpės erdvė sodyboje, kurioje ji dažniausiai tapo, kaip ir dienoraštinė balto lapo erdvė, kurioje ji rašo, man asocijuosi su viena ir ta pačia betarpiško virsmo erdve, kurioje susitinkama sau, su pačia savimi.

Juolab kad Jūratės dienoraščio tekstai dažnai atsiveria kaip jusliški paveikslai. Skaitydama juos matau vaizdingus siužetus, ištapytus žodžiais. Savo jausmingų patirčių aprašymams (vaizdams iš žodžių) ji pasirenka spalvą ir mėgaujasi ja. Tiesa, daugiausia balta, baltame balto fone kaip baltoje tuščioje drobėje į baltą tylą...

Paroda veikia iki kovo 20 d.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus (Pilies g. 40, Vilnius)