Kovo mėnesio parodos Vilniaus rotušėje

Kovo 6 d. 17 val. atidaroma Antano Šerono tapybos paroda „Laiko pėdsakai“

Antanas Šeronas gyvena ir kuria Šiauliuose, dirba intensyviai, metodiškai, ne priešokiais, todėl per kelis metus yra nutapęs daug tapybos darbų, kuriuos norisi parodyti sostinės meno gerbėjams, žinantiems ir vertinantiems šio jaunosios kartos menininko kūrybą bei savitą braižą.

Surengęs ne vieną didelę personalinę parodą skirtinguose Lietuvos miestuose, Antanas kviečia vilniečius pasidalinti su juo „Laiko pėdsakais“, kuriuos jis seka ir fiksuoja laiko paliktų ženklų ir mūsų buvimo tame „laike“ pojūčiais.

Kryptingai dirbdamas tapytojas suformavo savitą stilių, motyvų komponavimo bei fokusavimo ypatumus. Jo tapybos darbai – ne šiuo metu madingos postmodernistinės kartotės, klasikinių vaizdų simuliakrai, „trendinis“ popartinis „mash“, o išjausta, pamatyta, užfiksuota tikrovė,  emociniai peizažai, daiktiškų motyvų fiksacija, paveikslai, kuriuose tvyro nyksmo, dūlėjimo paveikti objektai, tarsi laiko patina bei rūdimis padengti daiktai.

Šioje parodoje galėsime išvysti ne tik Lietuvoje tapytus darbus, bet ir darbus, tapytus Sicilijoje, ar Sicilijos salos inspiruotas impresijas.

Parodos kuratorė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė.

Paroda veiks iki kovo 30 d.

Kovo 6 d. 18 val. atidaroma paroda „Nerimo spalvos“.Tapyba iš Violetos ir Romano Raulynaičių kolekcijos

Violeta ir Romanas Raulynaičiai – Vilniaus universiteto absolventai. Baigę studijas, jie prisidėjo atkuriant Jono Basanavičiaus tėviškės sodybą Ožkabaliuose ir kurį laiką ten gyveno. Po kurio laiko grįžę į Vilnių, remdamiesi vaikystėje ir studijų metais išugdyta Lietuvos istorijos bei kultūros pažinimo aistra, pradėjo rinkti dailės kūrinius. Dar XX a. paskutiniajame dešimtmetyje užsimezgusios pažintys su dailininkais lavino tuomet pradedančių kolekcininkų meninį skonį, estetinius ir vertybinius prioritetus.

Violetos ir Romano Raulynaičių rinkinys natūraliai susiformavo kaip lituanistinio turinio kolekcija. Joje nemažai įvairių XIX a. pabaigos – XX a. I pusės liaudies skulptūrų – „šventukų“; kai kurie – išgelbėti nuo sunaikinimo ar savaiminio sunykimo. Labai didelę rinkinio dalį sudaro XX a. II pusės ir XX a. pirmųjų dešimtmečių šiuolaikinės dailės kūriniai – paveikslai, skulptūros, grafikos darbai, fotografijos, įvairūs meno objektai.

Parodoje „Nerimo spalvos“ pristatoma tik nedidelė dalis Violetos ir Romano Raulynaičių rinkinio. Parodos temą padiktavo jau daugiau nei du metai besitęsiantis Rusijos karas Ukrainoje, visus paskatinęs gerokai įdėmiau pažvelgti į istorijos ir dabarties ryšį. Kolekcininkai aktyviai bendrauja su Ukrainos meno žmonėmis, muziejininkais, juos remia, patys dažnai vyksta į Ukrainą, reikšdami savo pagarbą už laisvę kovojančios šalies istorijai ir kultūrai, išgyvenančiai ypač nerimastingus laikus. Šis mūsų kasdienybėje neišvengiamai jaučiamas egzistencinis nerimas savitai atsispindi parodoje rodomuose įvairių kartų Lietuvos menininkų Valentino Antanavičiaus, Jono Gasiūno, Vinco Kisarausko, Sigitos Maslauskaitės, Henriko Natalevičiaus, Šarūno Saukos, Alono Štelmano, Vaidoto Žuko ir kitų tapytojų kūriniuose.

Parodos kuratorius Helmutas Šabasevičius

Paroda veiks iki kovo 30 d.

Kovo 6–27 d. veiks Giedriaus Reimerio paroda „Ženklai“

Giedrius Reimeris gimė, mokėsi ir studijavo Vilniuje. Pradėjo kūrybinę veiklą dar būdamas Dailės instituto studentas. Baigęs institutą dirbo įvairiose reklamos biuruose, įstaigose bei kaip laisvas kūrėjas. Pasak autoriaus, įsitraukus į Sąjūdžio veiklą, jam teko didelė garbė ir atsakomybė paženklinti svarbius Lietuvai įvykius ir naujai atsikūrusias organizacijas.

Dirbant Lietuvos kariuomenėje, autorius siekė kurti ir subalansuoti ženklus taip, kad jie atitiktų kariuomenės struktūrą, subordinaciją ir šiuolaikinius reikalavimus. Tiek Sąjūdyje, tiek kariuomenėje autoriui buvo svarbu puoselėti istorinius Lietuvos valstybės ženklus ir simbolius, gerbiant jų autentiškumą pritaikyti šių dienų aktualijoms.