Kosminė knygų orbita

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Nepažintas senųjų knygų pasaulis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų paveldas Vilniaus bibliotekose“, skirta senosioms Lietuvos didikų bibliotekoms ir ten saugotoms knygoms. Beje, knygos ir dokumentai retai kada yra rodomi paveikslų galerijose, dažniausiai tik kaip pavieniai parodą lydintys eksponatai. Tai mažai tyrinėta tema ir juo labiau – niekada neįvaizdinta parodoje, nors atskiros didikų bibliotekos „atstatinėjamos“ moksliniais tyrimais, rekonstruotais bibliotekos knygų katalogais ar nedideliais straipsniais.

Šį kartą paveikslų galerijoje tarsi papuolame į knygų pasaulį, tačiau ne į tą, mums labiau įprastą bibliotekos pavidalu – su knygų lentynomis ir stalais, bet labiau persikeliame į kosminę knygų erdvę, kurioje knygos tampa atskiromis planetomis, skrodžiančiomis savitomis orbitomis per mūsų praeities istoriją. Tačiau ši orbita ne chaotinė, o kryptinga, sugrupuota tam tikrais segmentais – įsivaizduojamais devynių didžiųjų ir galingųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių ir vienos kurios nors iš jų bibliotekų knygų spiečiais, kurie sukomponuoti į kelias buvusių Chodkevičių rūmų – dabar Vilniaus paveikslų galerijos – sales. Ir turbūt tik vienas kitas iš šios gausios parodos eksponatų laikinai atskriejo į savo pirminio buvimo vietą – tai didikų Chodkevičių biblioteka ir konkrečiai šioje parodoje eksponuojamos septyniolika kadaise garsiam karvedžiui Jonui Karoliui Chodkevičiui (apie 1571–1621) priklausiusių knygų, dabar saugomų Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Apie Chodkevičiaus asmeninę biblioteką žinoma labai nedaug, nežinomas nei jos dydis, nei buvimo vieta, tik numanoma, kad biblioteka buvo viename iš jo dvarų ir greičiausiai šiuose rūmuose Vilniuje. Nesunku pastebėti, kad daugiausia jo bibliotekos knygų yra apie karybą. Tarkim, pati seniausia parodoje eksponuojama Jono Karolio Chodkevičiaus asmeninės bibliotekos knyga, galbūt paveldėta iš tėvo ar senelio, yra italų inžinieriaus Roberto Valturijo (1405–1475) traktatas „Apie karybą“. Knygos vertę dar padidina prie jos paliktas pasakojimas, kad garsusis Leonardo da Vinci (1452–1519) iš šio veikalo sėmėsi įkvėpimo kai kuriems karinių technologijų piešiniams, o Jonas Karolis, neabejotinai, – karo meno paslapčių.

Parodoje stengiamasi vizualiai kiek atskirti ir pačias didikų bibliotekas: pateikiamas trumpas bibliotekos ir dvaro, jo savininko bei jo giminės aprašas, pridedant dvaro, kuriame buvo saugoma biblioteka, vaizdą – pieštą, grafinį ar tapytą, ir neretai tos bibliotekos savininko atvaizdą – grafinį ar fotografinį portretą. Būtent tokį matome Kosakovskį, garsaus Vaitkuškio dvaro savininką, neblogą dailininką ir fotografą mėgėją, kuris savo dvarą ir biblioteką įamžino XIX a. išradus fotografiją. Kad žiūrovas galėtų pamatyti daugiau nei vien atskirą knygą, parodoje kai kur eksponuojami knygose esančių ekslibrisų atvaizdai ar kiti knygų savininkus rodantys ženklai, šiek tiek išskleidžiant knygos medžiagiškosios išvaizdos dalis – kietviršius, priešlapius, įrašą, apibūdinant odos spalvas ir faktūras, kitus knygos nuosavybės žymėjimo ženklus. Tarkim, kai kuriose dėžėse knygos eksponuojamos ne atverstos, o sustatytos viena šalia kitos vertikaliai, kad geriau būtų matyti nugarėlės ir susidarytų bendras bibliotekos knygų visumos vaizdas.

Parodos pasakojimas pradedamas nuo Radvilų, įtakingiausios ir turtingiausios LDK didikų giminės. Jos atstovai kunigaikščių titulą išsirūpino dar XVI amžiuje, o parodoje yra vadinami „nekarūnuotais karaliais“. Radvilos garsėjo mecenatyste, savo dvaruose buvo sukaupę įvairiausių meno kūrinių, įkūrę bibliotekas, patys buvo įsteigę kelias spaustuves, skatino ir rėmė knygų leidybą, suprato knygos bei meno svarbą, tad knygų ir meno kūrinių kolekcionavimas buvo tapęs vos ne kiekvieno Radvilų giminės atstovo priederme. Parodoje Radvilas pristato viena garsiausių Radvilų bibliotekų – Nesvyžiaus ordinacijos biblioteka, kuri savo dydžiu, knygų aprėptimi, žemėlapių, medalių ir grafikos rinkiniais pralenkė visos Lietuvos ir Lenkijos bibliotekas. Nesvyžiaus pilies biblioteka tapo viena didžiausių privačių bibliotekų ne tik LDK, bet ir Lenkijoje (apie 1770 m. čia buvo maždaug 20 tūkst. knygų), o Nesvyžiaus pilies meno turtai garsėjo visoje Europoje.

Turbūt geriausiai šią biblioteką reprezentuoja gerai žinoma ir pačių Radvilų užsakyta, didžiuoju in folio formatu Nesvyžiaus jėzuitų spaustuvėje išėjusi knyga, šlovinanti visą didikų Radvilų giminę, „Kunigaikščių Radvilų giminės atvaizdai“ (Icones familiae ducalis Radivilianae..., Nesvyžius, 1758). Albumo užsakovas buvo Vilniaus vaivada ir LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702–1762), sumanęs grafikos menu įamžinti Nesvyžiuje sukauptą Radvilų portretų kolekciją, atkartojant ją 165 albumo raižiniuose. Portretinių vario raižinių autorius – Hiršė Leibovičius, kuris, deja, buvo tik raižytojas mėgėjas, tad šis leidinys meniniu aspektu nėra aukšto meninio lygio, tačiau be galo svarbus kaip to laiko dokumentas. Albumas išėjo mažu 50 egzempliorių tiražu, šiuo metu žinomi tik devyni jo egzemplioriai.

Šalia pirmame aukšte eksponuojama kita didikų šeima – Sapiegų giminė, parodoje pristatant garsią Sapiegų Ružanų dvaro biblioteką. Kitose parodos salėse išsirikiuoja vėlesniais laikais žinomų giminių bibliotekos – Kosakovskių (Vaitkuškio dvaro biblioteka), Platerių (parodoje Platerius pristato Livonijos grafų Broel-Platerių šakos Pustinios dvaro biblioteka), Oginskių (su Plungės dvaro biblioteka), Tiškevičių. Ši giminė politinę galią įgijo XVII amžiuje, o XIX amžiuje tapo pačia turtingiausia aristokratų žemvaldžių gimine Lietuvoje. Parodoje Tiškevičius pristato iki šiol atidžiau dar netirta Biržų ordinacijos biblioteka. Lopacinskių giminei atstovauja Kairėnų dvaro biblioteka, šio dvaro likučiuose dabar yra įsikūręs Vilniaus universiteto Botanikos sodas. Iš Karališkosios Prūsijos kilusią Huten-Čapskių giminę reprezentuoja Beržėnų dvaro klasikinė universalaus pobūdžio Lietuvos didikų biblioteka su XIX amžiuje vyravusia literatūra prancūzų kalba. Šiuo metu Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra surastos ir aprašytos 1566 knygos iš Beržėnų dvaro rinkinių. Jas galima atskirti ir pagal individualų grafų užsakytą knygų įrišimą: dauguma jų pusiau odiniais apdarais su auksintais ornamentais nugarėlėse.

Vos ne kiekvienoje eksponuojamoje parodos bibliotekoje šalia spausdintų knygų galime matyti ir rankraščius, susijusius su bibliotekos savininku, bibliotekos knygų sąrašus, katalogus ar kitų autorių neišspausdintus darbus. Pavyzdžiui, įsimintinas parodos eksponatas – rankraštinis „Atsiminimų albumėlis“, rašytas Beržėnų dvarininko grafo Adolfo Huten-Čapskio (1818–1883), kuris buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos dvarininkų ir diplomuotų dailininkų, studijavusių tapybą Berlyno dailės akademijoje. Savo didžiosios kelionės po Vokietiją metu jis pradėjo pildyti atminimų albumą, rašytą 1833–1837 m. keliaujant tarp Varšuvos, Berlyno, Dresdeno ir Leipcigo. Jame pilna įvairiausių įrašų, šeimos narių ir draugų linkėjimų, įklijuotų daiktinių relikvijų, pavyzdžiui, gėlių puokštė, kurią autorius laikė per sesers sutuoktuves Berlyne, ar jo senelių išsaugoti plaukai; augalai ir lapai nuo medžių, augusių Elsterio upės pakrantėje. Ypač vertingi paties dailininko grafikos eskizai, iki šiol tebelaukiantys Lietuvos dailės istorikų tyrimų.

Ne mažiau įdomūs rankraštiniai knygų katalogai ar kitos knygos, kurios leidžia pajusti paties bibliotekos savininko pomėgius. Tarkim, akį patraukė Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (F99-71) saugomoje grafo Stanislovo Felikso Kosakovskio (1795–1872) rankraštinėje užrašų knygoje nupieštas Kristaus veidas. Komentaras prie šio rankraščio paaiškina piešinio atsiradimo priežastį: „grafo anūkas Jonas Eustachijus prisiminimuose rašė, kad senelis matydavęs vizijas; Kristaus veidas kaskart jam pasirodydavęs vis kitoks, tuomet griebdavo pieštuką, piešdavo eskizą ir įrašydavo vidi (liet. mačiau) bei datą.“

Pačios parodos idėja parodyti knygas kitaip, nei įprasta jas matyti bibliotekose, iš vienos pusės, labai patrauklus sprendimas. Žiūrovas tarsi užburiamas ekspozicinės naujovės, kiekviena knyga turi savo dėžutę, savitą kosminį laivą, ir šis, rodos, savaip levituoja kultūros erdvėje. O gerai pagalvojus tikrai ima atrodyti, kad visos knygos turi savitą skridimo trajektoriją ir likimą, jos patenka pas skirtingus šeimininkus ir palieka jų galvose savo idėjas ar žinias, kurios, nežinia kada ir kur, dar bus panaudotos. Taigi knygos išties yra pačios tyliausios ir „kantriausios pasaulio mokytojos“, kaip kažkada jas pavadino knygos mylėtojas Richardas de Bury, parašęs „Philobibloną“, meilės knygoms himną. Knygos niekada pačios nebruka savo žinių, o laukia, kada bus paimtos ir perskaitytos.

Tai, kad knygas vertino jų turėtojai ir skaitytojai, rodo skaitymo pėdsakai ir įvairios jose paliktos žymės – knygos ženklai: ekslibrisai, superekslibrisai, provenienciniai ir kiti įrašai, kurie yra vieni svarbiausių knygų bibliotekų identifikacijos ženklų. Jų esama keletas tipų, skirtingais laikais jie kito, pagal juos atpažįstame knygos istoriją, jos atsiradimą vienoje ar kitoje bibliotekoje. Tai tarsi knygos gyvenimo istorija, nors parodoje, deja, visko neįmanoma pamatyti, nes knyga skirta ne gulėjimui po stiklu, o vartymui. Šią problemą parodos architektas Jurgis Dagelis ir dizaineris Sigitas Gužauskas išsprendė labai žaviai – kiekvienam eksponatui, tarsi tai būtų knygos skirtukas, primontavo savitas „prailgintas uodegėles“, kurios išlenda iš knygai skirtos dėžės. Jas galima liesti ir perskaityti jose pateiktą knygos istoriją, kuri, beje, daug įdomesnė nei pats eksponatas. Visi parodos eksponatai iš esmės yra vienodos tipinės išvaizdos, tačiau be galo skirtingi savo istorija! O tos istorijos yra pačios įvairiausios – nuo knygos spaustuvės, jos autoriaus ir knygos gimimo vietos, turinio ir iliustracijų iki jos kelionės į biblioteką, įrišimo, priešlapių, joje paliktų ženklų ir galų gale – dabartinės „gyvenimo“ vietos, nes kiekviena knyga turi savo „personalinę“ istoriją.

Visos senosios didikų dvarų bibliotekos, deja, negailestingos istorijos ir neramių mūsų kaimynų buvo išardytos, dauguma knygų iškeliavo į skirtingas šalis, senosios valstybės sienos kito, kūrėsi naujos valstybės ir bibliotekos. Vienos knygos dingo, kitos pateko į kitų šalių bibliotekas ar privačias rankas, o tos, kurios eksponuojamos parodoje – pačios laimingiausios, jos ne tik turi savo atskirą dėžutę, bet ir yra išskirtinės joms parašyta istorija. Taigi tose baltose ar oranžinėse knygų etiketėse įrašytas pasakojimas, kurį galime perskaityti (nors reikia gerų akių) arba išklausyti pasitelkus naująsias šių laikų skaitmenines technologijas. Malonus balsas kaip atskirą pasaką paskaito trumpą esė apie tavo pasirinktą knygą, galima išgirsti istorijas apie visas parodos knygas, tik reikia turėti laiko ir jėgų jas išklausyti!

Čia pradedi suprasti, kiek darbo įdėjo parodos rengėjai, kiekvienai knygai surinkę originalius, dokumentais, tyrimais ir kitomis enciklopedinėmis žiniomis paremtus tekstus. Šios parodos rengėjai – trys stambiausios Lietuvos atminties paveldo institucijos: Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bibliotekos bei jų tyrėjai. Parodos kuratorė knygotyrininkė dr. Alma Braziūnienė, parengusi ne vieną su knygomis susijusią parodą, kartu yra ir daugelio didikų bibliotekų tyrėja. Jai talkino ir kitos parodos turinio kūrėjos, tekstų autorės Rima Cicėnienė, Gita Drungilienė, Simona Jaskelevičiūtė, Jadvyga Misiūnienė, Daiva Narbutienė, Aušra Rinkevičiūtė, Viktorija Vaitkevičiūtė-Verbickienė ir kt. Kiekviena parodai atrinkta knyga buvo apžiūrėta knygos restauratorių ir specialiai parengta eksponuoti. Eksponatus parodai skolino kiti privatūs asmenys ar centrai, saviti knygų kolekcininkai ir mylėtojai – Jaunius Gumbis, Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ ir kt.

Knygos ir jų keliavimo orbitos yra neišsemiamos savo pasakojimais, jos yra patvarios ir patikimos senosios žinių laikmenos, išsaugotos iki mūsų dienų. Ir nors daugybė prarado savo pirmines „gyvenimo“ vietas, dabar vėl yra suburtos į vieną didelį pasakojimą ir laikinai eksponuojamos parodoje, leisdamos mums pajusti praėjusių laikų didybę ir žadindamos vaizduotę. Tik reikia nepavėluoti ir suskubti pamatyti šią parodą, būtinai pasiklausyti įkalbėtų pasakojimų arba ateiti paklausyti atskiroms didikų bibliotekoms ir jų knygoms skirtų paskaitų, kurios yra šios parodos dalis. Ir tegu ši paroda virsta dar viena knyga!

Paroda veikia iki kovo 31 d.

Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4, Vilnius)