Dailė
Kas pažinojo Kęstutį Lupeikį, žinojo, koks jis bekompromisis, kartais nenuspėjamas, nemėgstantis rutinos, bet kartu labai darbštus, metodiškas, atviras ir gilus žmogus, menininkas, labai universalus menininkas.
Gimęs matematikų šeimoje, nuo pat vaikystės linko prie menų, gal tai lėmė ir genai, nes Kęstučio prosenelis buvo gerai žinomas savamokslis Panevėžio apylinkių bažnyčių „architektas“ ir statytojas.
Iš pradžių tai buvo muzika – Kęstutis dainavo „Ąžuoliuko“ chore (pradėjo pas maestro Hermaną Perelšteiną), mokėsi groti pianinu, vėliau su bendraminčiais, tokiais pat jaunais, pašėlusiais bendramoksliais, bandė kurti ir roko grupę. Bet staiga, baigdamas mokyklą, pajuto norą piešti, tapyti ir pasuko ne vizualiųjų menų kryptimi, o studijavo architektūrą. Studijuodamas dar bandė blaškytis, galvojo imtis tapybos studijų, tačiau architektūra jį įtraukė, o ir tapyti niekada nenustojo, visi šie menai ėjo lygia greta. Kaip pats minėjo jubiliejiniame grupės „Angis“ kataloge (2010 m.): „Kažkada man būdavo gražu, kaip teka dažai, ir dabar taip yra...“
Kęstučio Lupeikio darbus parodose galėdavai atpažinti iš labai toli. Monochrominiai (nebūtinai juodi-pilki-balti), aiškios struktūros, su stipriai jaučiama daugiaplanės erdvės iliuzija, kuri buvo sukuriama visiškai minimalistinėmis spalvos ir formos konstrukto priemonėmis. Man kartais atrodydavo, kad tarsi ir atpažįstu objektus, jų kontūrus, bet tie objektai buvo nutapyti labai keistu rakursu, tarsi su objektyvo pagalba fokusuojami ir transformuojami. Ilgai įsižiūrėjęs pajusdavai, kad tai tarsi formos „slėpynės“, kai vienoje širmoje atsiveria plyšys, už jo dar viena širma, plyšys etc.
Buvo ir tokios gana vitališkos, puslaukinės ekspresijos, bet ji reiškėsi ne spalvų spektru, spalvinėmis improvizacijomis, o kompoziciniu konstruktu ir tais labai smagiais spalvų „nutekėjimais“.
Rudenį Kaune vyko „Angies“ paroda, kur vienoje erdvėje buvo eksponuojami šios jau trisdešimt trejus metus egzistuojančios grupės narių ir jų mokinių darbai. Kęstutis joje nebeapsilankė, kolegos tik padėjo prie jo darbų gėlių, kai pranešiau apie jo mirtį Londone...
Tapybos mokinių Lupeikis neturėjo, bet labai daug mokinių turėjo kaip architektūros dėstytojas, profesorius, kelis dešimtmečius dėstęs Vilniaus Gedimino technikos universitete, skirdavęs studentams tikrai originalių užduočių ir be galo reikliai nagrinėdavęs rezultatus, įtraukdavęs studentus į paties rengiamus konkursinius projektus. Ir to maža buvo menininkui – jis apsigynė disertaciją, joje nagrinėjo minimalizmą architektūroje, išleido knygą šia tema, kuri ir savo „kūnu“ buvo visiškai originali, neįprastos formos bei formato („Minimalizmo galia“, VGTU leidykla „Technika“, 2007). Rašydamas disertaciją, leisdamas monografiją apkeliavo daug šalių, rinko jai vizualinę medžiagą (tam talkinau ir aš)...
Kas pažinojo Kęstutį Lupeikį, pažino jį visokį, kas nepažinojo – pažino jį iš jo suprojektuotų pastatų, tokių kaip vienų labai giriamas, kitų keikiamas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pastatas. Juodas kubas įstrižais langais. Šis pastatas gerai atspindi Kęstučio požiūrį į architektūrą. Jam pastatas turėjo skambėti kaip ženklas, žinia, kad pažvelgus į jį iškart būtų aišku, kas tai yra, kokia jo paskirtis. Kritikuojamas dėl niūraus prokuratūros pastato vaizdinio jis juokaudavo, kad tai – ne Santuokų rūmai. Ir tikrai buvo teisus, nes vien išvydus per televiziją ar pamačius laikraštyje pastato fotografiją būna aišku, apie ką bus kalbama...
Galėčiau tęsti it tęsti, bet gal vėliau...
Kęstuti, mes tave mylėjome ir vertinome visokį, stebėjomės tavo energija ir vitališkumu, kritikuodavome už kartais užsispyrėlišką bekompromisiškumą, bet mums tikrai tavęs labai trūksta. Sudie!
