Eugenijaus Antano Cukermano tapybos paroda „Plenerų aplankas“ AP galerijoje

Sostinės „AP galerijoje“, įsikūrusioje Jono Meko skersvėjyje, rugsėjo 13 d. 19 val. atidaroma dailininko Eugenijaus Antano Cukermano paroda „Plenerų aplankas“. Paroda bus eksponuojama iki spalio 8 dienos.

Parodoje autorius pristato naujausius darbus, sukurtus pleneruose 2019-2023 metais. „Plenerų aplankas“ – tai tarsi 2016 metais Dailininkų sąjungos galerijoje rodytos parodos tuo pačiu pavadinimu tęsinys. Tuomet parodoje pristatyti darbai iš 2008-2015 m. Bikuškio dvaro plenerų. Šiais metais E. A. Cukermanas plenere lankėse jau 18-ąjį kartą. 

Dailininkui tapyba pleneruose – tai fechtavimasis su popieriumi

E. A. Cukermanas: „Ekspozicijoje – pastarųjų penkerių metų plenerų kūriniai. Mano plenerų istorija prasidėjo dar prieš 20 metų Bikuškio dvare ir tęsėsi iki 2016 metų. Po trumpos pertraukos atgijo jau kitose lokacijose, iš kurių išskirčiau „Giedrą galeriją“ Svobiškėlio kaime, netoli Alantos dvaro (2021-2023 m.). Darbas pleneruose esmingai skiriasi nuo rutininio darbo namuose. Tai tarsi trumpalaikė vasaros studija, kur molbertas po atviru dangumi, en plein-air. Vietoje sunkiasvorės, lėtapėdės aliejinės tapybos – fechtavimasis su popieriumi. Pataikei – puiku, dėk į aplanką, nepataikei – į laužą. Studijoje nauji darbai suguls giliuose stalčiuose. Vėliau vieni pasirodys parodose, kiti atsidurs muziejuose ar kolekcijose, treti gal išvis pradings... Sua fata habent libelli – tai pasakytina ir apie paveikslus.“                

Piešinyje nėra natūros, tik dėmės, linijos ir pastarųjų jungtys ir ryšiai

Ant popieriaus E. A. Cukermanas kuria jau pastaruosius tris dešimtmečius. Kurį laiką kūriniai ant popieriaus egzistavo tik šalia tapybos, bet ilgainiui dėka rezidencijų ir plenerų jie tapo savarankiška raiškos forma. Kaip teigia menininkas, popierių iš pradžių jis pasirinko dėl parankumo, kad neapsikrautų sunkiuoju tapybos arsenalu – tik dažai ir vatmano aplankas, neįpareigojantys kurti „sunkiasvorio“ meno. Popierius yra tik „besvoris, bekūnis“ paviršius, kurio kūniškumą išduoda nebent apiplyšę kraštai ar nuo dažų susibangavęs lapas.

Spontaniškai ant popieriaus tapoma, taškoma, brėžiama akrilu, tušu, kartais emale –  taip kuriama darbo „masė“. Meno kūrinių siužetai – ne natūra, ne plenero aplinka, o pats piešinys – jo plastika, kompozicija, dėmės, linijos ir pastarųjų jungtys ir ryšiai. Akys, tyrinėdamos kūrinį, tarsi gamtoje klaidžioja po klampias dažų pelkes, tekančius akrilo upelius, iš viršaus į apačią, iš kairės į dešinę vedančius fizinius ir minties gestų vingius. Ši kelionė per kūrinį ir yra jo esmė – pagrindinis tikslas. Nepaisant to, kad patys darbai neimituoja tikrovės, popierius sugeria ne tik dažus, bet ir laiko bei vietos dvasią – plenero gamtą ir aurą, autoriaus emocijas ir nuotaiką.

Eugenijus Antanas Cukermanas  (g. 1935) – architektas, dailininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo XX a. 8 deš. pradėjo dalyvauti dailės lauke, 1976 m. metais surengė pirmąją personalinę parodą. Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo nuosekliai taikyti abstraktaus meno principus. 1989–1999 m. buvo dailininkų „Grupės 24“ narys. 2000 m. E. A. Cukermanas buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Tekstas – menotyrininkės Agnės Taliūtės