Vilniaus dėlionė

Jau ne viena įspūdinga dovana įteikta Vilniui gimimo dienos proga, o dar viena iškilmingai išpakuota 2023 m. gegužės 23 d. Krokuvos nacionaliniame muziejuje. Parodą „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948: vienas miestas – daug pasakojimų“ kuravo tarptautinis patyrusių Lietuvos ir Lenkijos kuratorių duetas: profesoriai dr. Giedrė Jankevičiūtė ir dr. Andrzejus Szczerskis.

Paroda svarbi tuo, kad pirmą kartą mėginta rekonstruoti daugiatautę ir daugiakultūrę Vilniaus dailės istoriją tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Tai ypač sunkus laikas Vilniui, kai miestas buvo vis užgrobiamas: tai tampa Lenkijos ir Lietuvos dalimi, tai okupuojamas nacių, tai sovietų kariuomenės. Ši 30 metų sudėtingo Vilniaus laikotarpio dėlionė ne tik žymi įvairių kultūrinių ir politinių įtakų sankirtą, bet ir atskleidžia įvairialypį Vilnių bei tarp skirtingų tautų tvyrančią įtampą. Ekspozicijoje net 267 meno kūriniai: 110 iš Lietuvos, 157 iš Varšuvos ir kitų Lenkijos regioninių muziejų.

Tai daugiausia tapybos, grafikos, fotografijos kūriniai, tačiau ekspozicijoje yra ir skulptūros darbų, plakatų, medalių, to meto spaudos leidinių, o lankytojus pasitinka italų režisieriaus Giorgio Ruggeri dokumentinis filmas „Vilniuje lyja“ (paremtas italų žurnalistų, apsilankiusių Vilniuje 1920–1940 m., medžiaga).

Parengti parodą nuo idėjos iki realizavimo kuratoriams truko ketverius metus. Septynių dalių parodos teminė sandara mums atskleidžia, kaip to meto įvairių tautybių Vilniaus menininkai – lietuviai, lenkai, žydai – matė savo miestą, ir atspindi jų estetines, menines, socialines bei politines pažiūras. Vizualinio meno raiška leidžia išgirsti skirtingas jų istorijas apie vieną miestą. Tai, pasak rengėjų, ir norėta pasakyti parodos pavadinimu. Apie jos surengimo motyvus, struktūrą ir turinį prieš keletą mėnesių iki atidarymo Giedrė Jankevičiūtė pasakojo Pileckio institute Berlyne, kur sulaukė didelio susidomėjimo, o jau atidarius parodą – Vilniaus nacionalinėje dailės galerijoje, per ciklą viešų paskaitų „Aktualioji dailėtyra: naujausios Lietuvos meno tyrimų atodangos. Skiriama 700 metų Vilniaus jubiliejui“. 

Krokuvos nacionalinio muziejaus prieigose mus pasitinka Zbigniewo Pronaszko 1922 m. suprojektuoto paminklo, skirto Adomui Mickevičiui, šešių metrų aukščio maketas, kuris taip ir nebuvo realizuotas, nes tuometė Vilniaus valdžia nusprendė, kad yra pernelyg modernus ir miestui netinka. Apėmė jausmas, kad šis maketas atkeliavo kartu su manimi tuo pačiu traukiniu Vilnius–Krokuva, nes visai neseniai jį mačiau K. Sirvydo skvere Vilniaus senamiestyje.

Antrame muziejaus aukšte įėjimą į 1918–1948 metų Vilnių atveria sodrus melsvai pilkas, miesto vartus primenantis architektūrinis segmentas, kurį puošia Jano Bułhako Vilniaus fotografija, ir pro stiklines duris įeiti kviečianti Bronisławo Jamontto 1934 m. drobė „Ąžuolai Vilniaus apylinkėse“. Joje vaizduojamas kelias, kuriuo simboliškai per skirtingus pasakojimus į praeities Vilnių vedamas parodos lankytojas. Ši galingų ąžuolų giraitė – lyg gyvas priekaištas tam, ko gedi šiandieninis Vilnius: savo šimtamečių kertamų ąžuolų. Šalia – Michało Roubos romantinė „Vilniaus panorama nuo Tauro kalno“ (1934) ir parodos emblema tapęs optimistiškas Leono Kosmulskio 1936 m. „Miesto peizažas“.

Iš kuratorės pasakojimo sužinome, jog paroda unikali tuo, kad joje susitinka tarpusavyje susiję kūriniai, saugomi skirtingose kolekcijose ir skirtinguose miestuose. Pavyzdžiui, Roubos tą patį Vilniaus motyvą matome grafikos atspaude, atkeliavusiame iš Torunės universiteto, ir paruošiamojoje akvarelėje iš Varšuvos nacionalinio muziejaus rinkinių. Arba – Walenty Romanowicziaus autoportreto paruošiamasis piešinys ir pagal jį parengtas atspaudas, taip pat Jerzy Hoppeno sukurtas Leono Kosmulskio portretas, kurio piešinys saugomas Torunės universitete, ir ofortas iš Varšuvos nacionalinio muziejaus. Pronaszko paminklo Adomui Mickevičiui maketą matome net keliais skirtingais pavidalais: didįjį prie įėjimo į muziejų, mažąjį iš gipso – parodoje, o už jo – paminklo brėžinius, atkeliavusius iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus.

Keliaudami vingiuojančiu teminiu parodos maršrutu matome Vilnių visokį – idealų, barokinį ir romantišką, skurdų, varganą ir sugriautą, politiškai susipriešinusį ir protestuojantį, taip pat modernų ir miestietišką. Kuratorių pasiūlytame maršrute galime ieškoti mus jaudinančių vaizdų ir kurti asmeninę to laikotarpio Vilniaus dėlionę. Noriu pasidalinti įspūdžiais apie man labiausiai įsiminusius.

Pirmas mane sustabdė ankstyvasis Jerzy Hoppeno (1891–1969) akvarele 1920 m. nulietas autoportretas: toks paskendęs saulės spinduliuose, gaivus ir jaunatviškas. Traukia skvarbus rudų akių žvilgsnis, kviečia pasimėgauti šia optimistine pavasarine jausena, grožėtis žavingu jaunuoliu, kuris ilgainiui taps reikšminga tarpukario Vilniaus kultūrinio ir meninio gyvenimo figūra. Paveikslo lengvumo įspūdį didina kontrastas su šalia eksponuojamu vėlyvuoju jo 1945 m., jau prieš pasitraukiant iš Vilniaus į Torunę, nutapytu autoportretu. Jame Hoppenas vaizduoja save brandaus amžiaus, tamsiu švarku tamsiame fone, o veide atsispindi gyvenimo sudėtingu ir permainingu laikotarpiu patirtis. 

Parodoje galime pamatyti ir daugiau Hoppeno kūrinių, nes be jo tiesiog neišeina kalbėti apie tarpukario meną. Šis žymus ir įtakingas to meto paveldosaugininkas, restauratorius, pedagogas ir dailininkas savo darbais kūrė Vilniaus tapatybę. Yra parengęs visą seriją ofortų Vilniaus motyvais, kuriuose siekė perteikti praeityje didingą Vilniaus miesto tikrovę. Negalima nepaminėti jo įspūdingų raižinių: parodos dalyje „Simbolinės vietos“ matome Vilniaus katedrą, apstatytą pastoliais po 1931 m. potvynio, o „Miesto vaizdas: tarp mito ir tikrovės“ – Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią Vilniuje (1924) ir Šv. Rapolo bažnyčią (1924), į parodą atkeliavusius iš Torunės universiteto bibliotekos fondų. Simboliška, kad Hoppeno kūriniai eksponuojami Krokuvoje, mieste, kuriame jis studijavo.

Labai džiaugiausi galimybe gyvai pamatyti Ludomiro Sleńdzińskio (1889–1980) kūrybos originalus. Dar iš Jankevičiūtės paskaitų pamenu, kad tai buvo vienas įtakingiausių Vilniaus tarpukario menininkų: tapytojas, pedagogas, skulptorius, užaugęs meno tradicijas puoselėjančioje šeimoje. Buvo trečios kartos Vilniaus tapytojas, jo tėvas ir senelis – taip pat tapytojai. Žavėjosi senųjų Renesanso meistrų tapybos technika, daug keliavo po Italiją. „Šeimos portrete“ (1933) matome Sleńdzińskį su žmona Irena ir dukra sėdinčius buto, kurį nuomojosi Vilniaus Teatro gatvėje, balkone. Tai kasdienio šeimos gyvenimo akimirka idiliško, barokinio Vilniaus panoramos fone, atspindinti bene geriausią jo laikotarpį tarpukario Vilniuje, kai buvo sulaukęs pripažinimo ir galėjo mėgautis profesine sėkme bei šeimynine laime.

Parodoje eksponuojami ir kiti įspūdingi Sleńdzińskio darbai: „Autoportretas“ (1926), kuriame tapytojas vaizduoja save kaip Renesanso epochos žmogų, vilkintį to laikmečio drabužiais. Šį paveikslą ant medžio lentos būtina pamatyti gyvai, nes autorius naudoja išskirtinę techniką – pasitelkdamas gipsą kuria reljefinį paveikslo paviršių. Sutapatindamas tapybą su reljefu, dailininkas išveda paveikslą iš plokščios formos ir sukuria 3D apimties iliuziją.

Kiti įsimintini Sleńdzińskio Vilniaus kasdienybės vaizdai – „Moteris su vaikišku vežimėliu“ (1928), kuriame vaizduoja savo žmoną, vežiojančią kūdikį prie Žaliojo tilto, taip pat „Laikraščių pardavėja“ (1929), atkeliavusi iš Katovicų muziejaus nuolatinės ekspozicijos. Pastaruoju darbu parodos kuratoriai ypač didžiuojasi. Tai retas atvejis, kai matome paauglio atvaizdą mene. Paryžietiškos išvaizdos mergina sėdi priekyje laikraščių kiosko, tarp parduodamų leidinių galime atpažinti to meto Vilniuje leidžiamų laikraščių pavadinimus. Ypatingas įstrižas iš viršaus nukreiptas žvilgsnis daro paveikslą labai paveikų.

Tai, kas tikrai labai nustebino ir ko nebuvau mačiusi net reprodukcijose, – Sleńdzińskio dvipusiai autobiografiniai dienoraščiai, tapyti ant ąžuolo lentos. Juos nutapė 1965-aisiais, kai po 20 metų, praleistų Krokuvoje, grįžo aplankyti savo miesto. „Mano dienoraščiuose“ jis įamžino šios kelionės įspūdžius ir svarbius Vilniaus paveldo objektus: Šv. Onos bažnyčią, Aušros vartus, miesto sienos griuvėsius bei savo nutapytų paveikslų miniatiūras. Paveikslo anotacijoje toks gestas iš šių dienų perspektyvos traktuojamas kaip paženklintas traumos veiksmas, bandymas pabėgti iš tikrovės į įsivaizduojamą pasaulį, suprantamą panašią patirtį turintiems žmonėms. Be to, nutapytas dienoraštis, savo forma artimas komiksams, netikėtai įgauna šiuolaikišką išvaizdą. Šie Sleńdzińskio dienoraščiai yra neabejotinai vienas įdomiausių parodos eksponatų.

Parodoje pristatoma keletas gabios lenkų kilmės dailininkės ir iliustratorės Janinos Dłuskos (1899–1992), dirbusios elitiniuose pasaulinio garso mados žurnaluose „Vogue“, „Die Dame“, „Elegante Welt“, kūrinių. Ji daugiausia liejo akvareles ir tapė portretus, kūrė art deco stiliaus mados žurnalų viršelius ir iliustracijas. Krokuvos nacionalinio muziejaus archyvuose saugoma per 320 jos kūrinių.

Nors Dłuska gimė Kurske, gyveno Lenkijoje, Paryžiuje ir Miunchene, tačiau 1931 m. atvyko į Vilnių, kur susižavėjo aviacija, ir 1932 m. žuvo per avariją mokomojo skrydžio metu. Ji palaidota Bernardinų kapinėse, kapas pažymėtas propeleriu, o ant Altanos kalno jos atminimui mama Melanija Dłuska pastatė atminimo pavėsinę, vadinamą altana, kuri yra išlikusi iki šių dienų. Ši istorija yra mano pastarųjų metų tyrinėjimo objektas, tad labai džiaugiuosi, kad parodos kuratoriai įtraukė Dłuskos kūrinius į parodos ekspoziciją.

Ankstyviausias parodos eksponatas – Eugeniuszo Kazimirowskio 1913 m. „ Autoportretas“. Dailininkas save vaizduoja jauną, energingą, elegantišką, trykštantį kūrybine energija. Už dailininko nugaros – idiliškas kraštovaizdis, kuriame telpa ir tradicinė kaimo šienapjūtė, ir puikiu oru besimėgaujanti aukštuomenė. Tai tas pats dailininkas, kuris 1934 m. nutapė Gailestingojo Jėzaus paveikslą „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ pagal sesers Faustinos pasakojimus, parodoje eksponuojama šio paveikslo natūralaus dydžio skaitmeninė kopija bei keletas kitų kartočių. Šiuo pasirinkimu kuratoriai akcentavo religinės dailės vertę ir reikšmę karo ir pokario laikotarpiu. Kaip mini parodos kuratorė, „pasak tyrinėtojų, tai yra labiausiai pasaulyje reprodukuotas XX a. dailės kūrinys“. Įsigalėjus Dievo Gailestingumo kultui, paveikslas tapo ryškiu Vilniaus dailės istorijos aspektu.

Vienas liūdniausių parodos paveikslų – Kazimieros Adamskos-Roubos „Močiūtė su anūke“ (1930). Pagal siužetą jis turėtų būti mielas (ant močiutės kelių sėdi rausva suknele vilkinti anūkėlė), tačiau kelia siaubą dėl vizualinės išraiškos kuriamos reikšmės. Senolė iš vargo užsimerkusi, mergaitė susimetusi į kuprą, stikliniu žvilgsniu. Atrodo, kad tai ta situacija, kai pasaulyje lieka tik vaikai ir seneliai, o visi kiti yra išėję arba į frontą, arba į nebūtį. Paveikslas ekspozicijoje atlieka svarbią misiją: sutrikdo gana elegantišką, nostalgiją ir pasigėrėjimą keliantį Vilniaus vaizdą, matomą kitose šios parodos dalyse, ir primena apie tuometį tikrai sunkų Vilniaus laikotarpį. Jis mums kalba apie karo siaubą tada ir primena apie dabartinius įvykius Ukrainoje.

Parodos kuratoriai ryžosi į parodą įtraukti tokius prieštaringai vertinamus kūrinius, kaip Bułhako nuotrauka su 1922 m. Piłsudskiui įteiktais sidabriniais Vilniaus raktais, ar Sleńdzińskio paveikslas „Pilsudskis prie Vilniaus“ (1927). Tačiau itin drąsiu laikyčiau sprendimą Krokuvoje eksponuoti antilenkiškus, politiškai nekorektiškus ir nemalonius Petro Rimšos plakatus „Pilieti! Į kovą prieš lenkus!“ (1920) ar „Naikinkime siurbėlę – Varšuvos parazitą!“ (1924). Tačiau, anot Giedrės Jankevičiūtės, „šitiems darbams jau šimtas metų, iš tikrųjų jau laikas nusiraminti, pasižiūrėti į juos analitiniu žvilgsniu, na ir, aišku, pasitelkus humoro jausmą“. Nepaisant išsakytų argumentų, manau, kad kalbant apie lenkmečio Vilnių tai vis dar kelia įtampą, o kuratorių kuriama istorinė intriga parodos lankytojams neleis likti abejingiems, kvies diskutuoti.

Visų parodos įdomybių neįmanoma išvardinti, tačiau būtina paminėti svarbų laimėjimą – kolosalų, daugiau nei 500 puslapių parodos katalogą, kuriame net 46 Lietuvos ir Lenkijos menotyrininkų straipsniai bei detalus parodoje pristatomų kūrinių sąrašas. Jerzy Hoppeno gėlės užbaigia pagrindinę ekspoziciją ir, anot kuratorės, „simbolizuoja to laiko žmonių viltį, tikėjimą, kad net ir toje beprotybėje, tame visame siaube yra vietos grožiui ir gėriui“.

Parodą galima bus aplankyti ne tik Krokuvoje, bet ir Vilniuje – lapkričio pradžioje ji bus eksponuojama Nacionalinėje dailės galerijoje.