Atradimai ir sąsajos su šiuolaikybe

Bažnytinio paveldo muziejuje veikia velykinių dekoracijų paroda „Theatrum biblicum“, jūsų kuruota ir pagrįsta jūsų atliktais tyrimais bei idėjomis. Gal galite trumpai priminti, koks tų instaliacijų vaidmuo Velykų šventės procese, kur jos įrengiamos, kaip keitėsi nuo gotikos laikų ir koks jų kontekstas? Savaime suprantama, kad tokios pačios būdavo įrengiamos visose katalikiškose šalyse. O gal klystu, gal Lietuvoje jos turi savo specifiką?

Parodoje „Theatrum biblicum“ pristatomi XVIII–XIX a. gavėnios ir Didžiosios savaitės scenovaizdžio fragmentai, monumentaliosios dailės kūriniai. Didžiąją savaitę sumontuotos didelės dekoracijos pakeisdavo įprastą bažnyčios vaizdą, paversdavo interjerą įspūdinga, sukrečiančia erdve. Viduramžiais užgimė tradicija nuo Pelenų dienos iki Didžiojo penktadienio gavėnios uždangomis Vellum quadragesima (vadintomis bado audeklais) uždengti presbiteriją ar altorių retabulus ir taip sužadinti vizualų alkį, kreipti tikinčiuosius į atgailą, apmąstymus, pasiruošti didžiajam Prisikėlimo įvykiui. XV a. buvusias vienspalves, kiek padekoruotas uždangas keitė Senojo ir Naujojo Testamentų scenomis ištapytos didžiulės drobės. Daugiausia jų išliko Pietų Austrijoje, Lichtenšteine, Bavarijoje (Vokietijoje). Gavėnios uždangos minimos ir XVII a. LDK šaltiniuose.

Nuo viduramžių Didžiąją savaitę statomi Jeruzalės Kristaus kapo imitacijos ar sarkofago pavidalo paminklai. Sarkofagų sienos būdavo ištapomos ar puošiamos reljefais, evangelinėmis Kristaus kančios scenomis, viduje guldoma mirusio Jėzaus skulptūra. Kristaus kapo apipavidalinimas iš esmės pasikeitė, pasiekė apogėjų potridentiniu laikotarpiu – Theatrum sacrum principai taikyti Kristaus kapui įvaizdinti. Ir čia dideli nuopelnai tenka jėzuitams. Šis reiškinys apėmė visą katalikišką pasaulį, neišskiriant ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Įdomu, kad labiausiai jis suklestėjo minėtame Alpių regione, kuris ribojosi su liuteroniškais kraštais.

Ši paroda, jau neblogai nušviesta žiniasklaidos, įvairiais aspektais domina skirtingo išsilavinimo, amžiaus, interesų žmones, ir tikrai ne vien tikinčiuosius. Gal galite apibendrinti, kokie atradimai jums pačiai atrodo svarbiausi ir kokias įžvalgas jie atvėrė?

Iš šio beveik dešimtmetį besitęsiančio tyrimo išskirčiau tris svarbiausius momentus. Visų pirma – apie Švėkšnos bažnyčios biblinius paveikslus. Ne iš karto suvokta, kad tai nėra įprastas paveikslų ciklas, o buvusi vientisa ar kelių dalių daugiasiužetė drobė, kurioje pavaizduotas Senojo ir Naujojo Testamentų scenas jungė ne ištisinis pasakojimas, o prasminė žmogaus santykio su Dievu gija. Šį kūrinį rekonstruoti, nustatyti prarastas dalis ir sunykusius įrašus padėjo provaizdžiai – XVI a. pab.–XVII a. žymiausių Nyderlandų grafikų bibliniai raižiniai. Didžiulės Švėkšnos bažnyčios drobės analogų paieškos nuvedė dar toliau – jos atvėrė amžiams bėgant pamirštą, XVII a. LDK tarpusią gavėnios uždangų tradiciją. Vis dėlto tenka pripažinti, kad dar ne visi klausimai atsakyti ir unikalaus Švėkšnos ciklo kilmės ir prasmės paieškos bus tęsiamos. 

Kita atvertis – tai pažintis su barokinėmis Kristaus kapo dekoracijomis, didingais Lietuvoje išlikusiais ir europiniais Kristaus kapo – dieviškos Išganymo istorijos – scenovaizdžiais. Anksčiau dailės istorijos specialistų atlikti tyrimai apie XVI–XVIII a. iškilmių, laidotuvių apeigas, Castrum doloris (liūdesio pilis) dekoracijas tarsi turėjo mus paruošti susitikimui su panašios paskirties objektais, bet taip nenutiko, kai per Kultūros paveldo centro ekspediciją Veiviržėnų bažnyčios palėpėje išvydome architektūriniais, figūriniais motyvais dekoruotus tapytus lentų skydus. Mat mūsų atmintyje buvo įsitvirtinęs vėlyvesnis, XIX a. II p.–XX a. Velykų dekoracijų vaizdinys su Jeruzalės peizažu, uoloje iškaltu kapu, prie jo budinčiais kareiviais, angelais, Sopulingąja, šv. Jonu ir kitais evangeliniais personažais. 

Trečioji įžvalga susijusi su slėpiningais Jėzaus ir pranašų kontūriniais paveikslais ant lentų su apskritomis ertmėmis pavaizduotųjų krūtinėje. Anksčiau manyta, kad išpjovos buvo skirtos relikvijoms ir uždengiamos aptaisais, gal pritaikytos apšvietimui. Remiantis archyvinėmis ir rašytinėmis užuominomis, po to Lenkijos pavyzdžiais, išsiaiškinta, kad šios ertmės – tai buvęs Locus Sanctissimi, vieta Ostijai (Kristaus kūnui), Švenčiausiajam, reprezentuoti. Taigi per Kristaus kapo scenovaizdžiuose įkomponuotus aukojamo Izaoko, brolių kankinto ir išduoto Juozapo, pranašo Danieliaus liūtų duobėje pavidalus ir per jų istorijų naratyvą buvo vedamos paralelės su Kristaus kančia, mirtimi ir Prisikėlimu.

Man dažnai būna apmaudu ir gaila, kai senojo meno, ir būtent bažnytinio meno (kuris sudaro pagrindinę Lietuvos dailės paveldo dalį), kūriniai lieka savotiška izoliuota sala šiuolaikinio vizualinio „vartojimo“ aplinkoje. Aišku, norint juos suvokti reikia tam tikro pasirengimo, žinių. Tenka atsisakyti ir kai kurių išankstinių nuostatų, populiarių mąstymo klišių, reikia drąsos pažvelgti savuoju nesukaustytu žvilgsniu. Bet toks žvilgsnis gali praturtinti, o kūrybingą asmenybę ir pastūmėti link nebanalių idėjų. Kaip manote, ką bažnytinis paveldas apskritai ir konkrečiai ši paroda galėtų duoti šiuolaikiniam kultūros žmogui, menininkui?

Atsakymas nuskambėjo jūsų klausime. Ar tikrai reikia specialaus pasirengimo? Nežinau, bet drąsos pažvelgti neapribotu žvilgsniu – tai tikrai. Kol veiks paroda, bus rengiami susitikimai su Biblijos tyrinėtojais, teatrologu, kūriniai bus aptariami visai kitais rakursais, atsivers naujos įžvalgos, refleksijos. Susitikti su senąja daile padrąsina jūsų taikli pastaba, kad šiandienos žmogui lengviau priimti parodoje „Theatrum biblicum“ eksponuojamus kūrinius, nei gyvenusiam XX a. modernistinės dailės epochoje. Iš tiesų barokinės dekoracijos atitinka instaliacijos apibrėžimą: Kristaus kapo įrenginys buvo skirtas konkrečiai vietai ir konkrečiam laikui, sąveikavo su liturginiu vyksmu, sudarė prasminę ir plastinę visumą, dar buvo taikomi šviesos (žvakių) ir garso (vargonai, tarškynės, Velykų rytą būgnai) efektai.

Paroda ne mažiau svarbi dailės istorijos požiūriu. Žvelgiant į kontūrinius paveikslus su ertme – Locus Sanctissimi, galima nesunkiai suvokti baroko atvaizdų specifiką, jiems būdingą reikšmės perkėlimą, kai, pasak filosofo Arūno Sverdiolo, „garbinami ne patys paveikslai, o kažkas, kas yra už tų paveikslų ir ką jie netiesiogiai (alegoriškai, metaforiškai, simboliškai, emblemiškai) nurodo“. Ko negalime regėti akimis, galime kontempliuoti dvasia. Beje, šios vizualios raiškos priemonės ne mažiau aktualios šiandienos dailei.

Parodos architektūrinis sprendimas tikrai originalus. Tiesa, tai ne vien kūrybinis eksperimentas – architektui teko atsižvelgti į salių aukštį, todėl didžiųjų objektų rekonstrukcijos eksponuojamos įkypai. Kaip vertinate visos parodos architektūrinį apipavidalinimą?

Esu labai dėkinga parodos architektui Povilui Vidmantui Jankūnui už vizualią parodos koncepciją. Ekspozicija parengta taip, kad Švėkšnos bažnyčios ciklą bei dekoracijų fragmentus galima suvokti ir kaip atskirus kūrinius, ir kaip tarpusavy sąveikaujančius komponentus, pajungtus pagrindinei parodos idėjai ir kompozicijai. Architektui teko sudėtingas uždavinys, nes reikėjo rasti sprendimą, kaip į ekspozicines skliautuotas sales sutalpinti didžiules dekoracijas, kaip neimituojant, nebutaforiškai, neužgožiant autentiškų atvaizdų, parodyti kūrinių rekonstrukcijas. Ir tai pavyko. Jaučiamas ekspozicijos vientisumas, saikas, pagarba kiekvienam eksponatui, sukurta sakralumo atmosfera. Paminėčiau integruotas pagalbines priemones – ekspozicijos salėse pastatyti suolai, lankytojas gali atsisėsti ir ramiai pabūti akistatoje su kūriniu, o Švėkšnos bažnyčios salėje – ir paskaityti bukletą su išverstais tekstais, trumpais siužetų aprašymais.

Velykinės baroko dekoracijos yra labai specifinė scenografijos sritis. Kaip galėtumėte apibūdinti, kuo tokios instaliacijos papildo bendrą XVII–XIX a. vizualinį palikimą?

Parodoje rodomi baroko stiliaus Kristaus kapo dekoracijų reliktai. Gali nustebinti platesnis, XVIII–XIX a. I p., kūrinių chronologinis laikotarpis, tai paaiškinama provincinėje bažnytinėje dailėje užsitęsusia ir gaja šio stiliaus tradicija. Scenografija – specifinė, efemeriška, nepatvari dailės sritis. Lietuvoje šis palikimas itin skurdus, jį sudaro alegorinės figūros iš Castrum doloris komplektų. Eksponuojamos siluetinės pranašų figūros ir biblinės grupės metaforiniais, alegoriniais pavidalais labai praturtina baroko vizualikos palikimą. Tą patį galima pasakyti ir apie Švėkšnos, ir apie Veiviržėnų bažnyčių dekoracijas. Jos reprezentuoja skirtingus Kristaus kapo inscenizavimo variantus – iliuziškai tapyto altoriaus tipą ir perspektyviškai išdėstytų vartų (arkų) erdvinę, kulisinę dekoraciją. Nuo XVIII a. II p. kiekviena bažnyčia turėjo kuklesnį ar ištaigingą Kristaus kapą, bet, turimomis žiniomis, iki mūsų dienų Lietuvoje išliko tik šie du.

Šiuo metu tyrėjai vis dažniau užsiima ne klasikiniais ir hierarchiškai pakylėtais, bet seniau nepakankamai vertintais, kartais vadinamais marginaliais kultūros reiškiniais. Jūs, viena iš šių inovatyvių mokslininkų, nevengiate peržiūrėti nusistovėjusius tyrimų prioritetus. Esate pirmosios lietuviškos monografijos apie Kryžiaus kelio stotis autorė, o juk „stacijos“ ilgą laiką tarsi glūdėjo kitų bažnyčios ir šventoriaus objektų šešėlyje. Jos buvo svarbios ir brangios tikintiesiems, bet visų kitų kultūrinis žvilgsnis prie jų nesustodavo. Kas motyvuoja tyrinėti būtent šiuos, pagal tradicinę hierarchiją antraeilius artefaktus?  

Susidomėjimas kilo po scenografo Liudo Truikio atodūsio: „O, Beržoro stacijos...“ ir apsilankymo šiame Žemaitijos kaimelyje. Šįkart – dirbant Kultūros paveldo centre. Prieš dešimt metų su bendradarbėmis nuvykome į Veiviržėnų bažnyčią ir palėpėje radome tapytus medinius skydus. Reikėjo nepažinius kūrinius kažkaip įvardyti.

Didžiosios savaitės inscenizacijos nepavadinčiau marginaliu kultūros reiškiniu. Baroko laikotarpio Didžiosios savaitės Kristaus kapo įrengimas buvo vizualios Theatrum mundi, Theatrum sacrum kultūros dalis. Išskirtinį dėmesį šioms dekoracijoms liudija 1764 m. Kristaus kapo įrengimo instrukcija, pasak istorikės Aistės Paliušytės, veikiausiai parengta Vilniaus universiteto auklėtinio. Joje siūlomi Kristaus kapo scenovaizdžiai – pagrindinė itin sudėtinga apokaliptinio vaizdinio interpretacija ir dar devynios Senojo Testamento alegorinės, simbolinės kompozicijos su lotyniškais įrašais. Galima tik stebėtis, koks buvo ne tik rekomendaciją parengusio, bet ir tokią dekoraciją stebinčio asmens teologinis, biblinis bagažas ir suvokimo lygmuo. Ne žemesni taikyti ir meniniai kriterijai – Kristaus kapo dekoracijas kūrė altorinius atvaizdus ir „optiškus“ altorius tapę dailininkai.

Velykinės dekoracijos – ne tik sudėtinė šventės dalis ir jos reikmuo, tai dailės kūriniai. Į ką parodoje siūlytumėte atkreipti dėmesį estetiniu požiūriu? 

Parodai atrinkti XVIII–XIX a. I p. kūriniai nevienodo meninio lygio. Aišku, tai nėra minėti pavyzdiniai vilnietiškojo baroko, bet rinktiniai provincinės bažnytinės tapybos kūriniai. Švėkšnos bažnyčios ciklas stebina unikalia kompozicija ir menine raiška, harmoninga dėmenų derme, apipavidalinimu, ritmika. Bet ir šiame iš pirmo žvilgsnio vientisame cikle galime matyti profesionalaus ir menkesnio išsilavinimo tapytojo sukurtas biblines scenas. Skirtingam rezultatui įtakos turėjo provaizdžiai, bet ne vien jie. Išskirčiau Nyderlandų tapybos bruožais, ryškiais personažais, atidumu aplinkai, detalėms pasižyminčius Abraomo, Loto ir Naujojo Testamento istorijas vaizduojančius paveikslus. Įspūdingi, meniški kūriniai – tai Didžiosios savaitės Tytuvėnų bažnyčios „Nuėmimo nuo kryžiaus“ kompozicija, kontūriniai paveikslai. Šiandien negalime pamatyti Kristaus kapo įrenginių visumos, bet išlikę fragmentai. Antai Švėkšnos bažnyčios kulisai stebina raiškos jėga, įtaigumu, konstruktyviai suvaldytu dramatizmu (angelų figūros). Gali būti, kad tai Alsėdžių bažnyčiai Kristaus kapo dekoracijas sukūrusių, Žemaičių vyskupijoje dirbusių tapytojų Jono Kunickio ir Juozapo Joteikos darbas. Šalia profesionalių parodoje galima matyti ir nuoširdžią vietinio meistro „Jėzaus vainikavimo erškėčiais“ liaudišką variaciją.

Apibendrinant galima paprastai pasakyti, kad eksponuojami kūriniai turi didelę tipologinę, ikonografinę bei meninę vertę ir tikrai reikšmingai papildo mažai išlikusį mūsų monumentaliosios dailės paveldą.  

Paroda veikia iki rugsėjo 9 d.