Kasdienybės peizažai

Elena Grudzinskaitė 2012 m. baigė grafikos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, nuo 2015 m. dirba lektore VDA Grafikos katedroje. Nuo 2010 m. dalyvauja vietos ir tarptautiniuose meno projektuose, tarptautinėse grafikos ir tarpdisciplininio meno parodose, bienalėse ir trienalėse, surengė šešias personalines parodas, kuruoja kitų autorių parodas ir organizuoja grafikos meno sklaidos projektus. Savo meninėje praktikoje analizuoja individo ir jį supančios aplinkos santykį, erdvės ir laiko parametrų trapumą. Personalinėje parodoje „Persekiojančios trukmės“ menininkė atkreipia dėmesį į mieste laikinai atsiradusias žemės kalvas. Parodos proga ir kalbamės.

Graviūrų vaizdai atspindi netradicinius peizažus. Kas jums yra peizažas, kaip suvokiate šitą sąvoką savo kūryboje?

Peizažo sąvoka, tikėtina, dažniausiai siejama su įprastiniu, regimuoju gamtovaizdžiu ar vietovaizdžiu, tapybos, grafikos kūrinio žanru ar literatūros mene įvardijamu literatūriniu peizažu. Savo kūryboje peizažą, kraštovaizdį traktuoju kaip resursą, terpę, kurioje įžvelgiu socialinius kodus, žymes, žmogaus ir jo veiksmų pėdsakus, laiko tėkmę ir kultūrinius bei istorinius sluoksnius. Pastaruosiuose parodoje pristatytuose grafikos atspauduose naudojami peizažų motyvai atspindi neišgražintą tikrovę. Iš dalies dokumentinis vaizdavimas sustiprina siekį perteikti realią momentinę aplinką, kuri supa žmogų, o kartais pamirštama, kad ji irgi yra kraštovaizdžio ir kasdienybės istorijos dalis.

Kodėl būtent peizažas tapo įkvėpimu ir tyrinėjimo objektu?

Turbūt kaip daugeliui menininkų, inspiracijos šaltiniai, idėjos, sumanymai atklysta iš kasdienos, gyvenimiškų susidūrimų su viena ar kita situacija, aplinka, objektais. Mano kuriami atspaudai, jų serijos – tai vizualizacijos to, ką matau ir kaip matau, ką mąstau, kai matau.

Tyrinėjate individo ir teritorijos santykį. Kokias įžvelgiate tendencijas?

2015 metų giliaspaudės spaudos serijoje „Dirbtiniai mėnulio peizažai“ grafikos technikomis perdirbau mėnulio astrofotografijas. Greta jų pateikiau asmeninėse kelionėse nufotografuotus kalnų vaizdus, atliepiančius mėnulio peizažų architektoniką bei faktūrą. Taip pateikti mėnulio ir ne mėnulio landšaftai dokumentavo tikrovę, o sykiu ją mistifikavo, kurdami manipuliacijas žiūrovo sąmonėje.

Parodoje „Dirbtinis. Landšaftas“ 2016 m. VGMC galerijoje „Kairė–dešinė“ atlikau panašius veiksmus. Grafiškai vaizdavau tas žemės paviršiaus vietas, kurios buvo naudojamos kinematografijoje kitų planetų kraštovaizdžio įspūdžiui sukurti. Greta pristačiau fotopolimerų seriją, kurioje ir vėl mano pačios aplankytos vietovės buvo transformuotos į antžemišką peizažą. Pastaruosiuose kūriniuose „Šalutinis“ ieškojau momentų, žyminčių žmogaus kuriamą kraštovaizdžio kaitą, transformaciją.

Individo ir teritorijos santykį galima tyrinėti ne tik fiziniais, gamtiniais, urbanistiniais, socialiniais aspektais. Kraštovaizdžio transformacijų apstu žiniasklaidoje ir, žinoma, socialinėse medijose, tinkluose – vienais ar kitais pavidalais ir formomis. Džiugu, kad dar yra didžiulė gausybė išteklių ir aspektų, kuria kryptimi kraštovaizdis ir žmogus gali būti nagrinėjami mene.

Naudojate įvairias technologijas, medžiagas. Ar medžiagiškumas papildo parodos koncepciją? Kokį vaidmenį šiuo atveju atlieka medžiaga?

Kūryboje naudojama fotopolimero graviūros technika leidžia į grafikos atspaudą įterpti fotografinių realybės elementų, iš jų kurti savitą estetinę kompoziciją ir prasminį kontekstą. Pavyzdžiui, atspaudų serijoje „Šalutinis“ surinkau ir pristačiau industrinių, iš įvairių medžiagų supiltų „dirbtinių kalnų“ kolekciją. Grafikos technologija, jos spaudos principai ir tokios galimybės, kaip dauginti, tiražuoti, išimti, išplėšti, kartoti, pritaikyti skirtingą spalvinį krūvį, – priemonės, kurias naudoju meniniam sumanymui perteikti. Ekspozicijoje matomi sprendimai, kai tie patys vaizdiniai, pritaikius spaudos galimybes, transformuojami, perkuriami, tampa to paties kūrinio nauju variantu.

Nors daugiausia dirbu su atspaudu, dvimate struktūra, pasitelkiu ir trimačius objektus, kinetinius mechanizmus laiko tėkmei, tęstinumui ir laikinumui perteikti. Sumanymas diktuoja formą ir išraišką.

Laikinumas ir momentas. Kur skirtumas ir panašumas?

Tiek laikinume, tiek momente matau baigties komponentą. Laikinumą lemia veiksmo tąsa laike ir tai, kada nustojama veikti, o momentą suvokiu kaip akimirką, kuri vienu ar kitu būdu gali būti užfiksuota.

Vienoje galerijos salėje eksponuojamos viena technika atliktos graviūros, o kitoje salėje – jau kita technika, bet tas pats vaizdas, skirtingos spalvos bei atskiri fragmentai. Toks sprendimas turi įtakos parodos koncepcijai?

Atrodo, kad visai neatsitiktinai anksčiau buvo užduotas klausimas apie laikinumą ir momentą. Parodoje pristatytoje fotopolimero graviūrų serijoje „Šalutinis“ užfiksuoti objektai – laikinai miesto teritorijose industrinių ir statybos aplinkybių atvejais atsiradę įvairių medžiagų ir faktūrų kalnai, kalvelės, kupsteliai – gali atrodyti kaip estetiškai su aplinka nederantys svetimkūniai, įsiveržę į darnų gamtos ar miesto kraštovaizdį. Žinodami, jog tai laikino proceso rezultatas, kasdienybėje leidžiame sau juos praleisti pro akis. Juk tai laikina, ir galbūt kitą dieną su jais jau nebesusidursime (bet nebūtinai taip ir bus). Man šie kalneliai primena statybose naudojamus įspėjamuosius oranžinius kūgius su atšvaitais. Jie kaip ir kalnai signalizuoja apie vykstančius pokyčius, transformaciją, išsiskiria iš aplinkos konteksto, kartu žymėdami proceso laikinumą. Antroje salėje beveik neonine oranžiškai raudona Vermillion spalva pirmosios salės „statybkrūves“ transformavau į signalizuojančių kūgio ženklų interpretacijas grafikos atspaudų-koliažų pavidalu, panaudodama chine colle techniką.

Atrodo, kad visi kūriniai turi apie kažką įspėti, atkreipti dėmesį. Ar paroda turi įspėjamosios funkcijos aspektų?

Signaliniai kūgiai ekspozicijoje atsirado neatsitiktinai. Įvardiju juos kaip jau minėtų laikinųjų kraštovaizdžio elementų interpretaciją arba šių objektų tam tikrą tapatumą. Tačiau buvo aktualu pabrėžti ir gana gyvenimišką atvejį. 2020 m. per pirmąjį karantiną dėl kovido visos žaidimų aikštelės buvo aptrauktos STOP juostomis, jose vaikams nebebuvo galima būti dėl sanitarinių saugos normų. Mano tuo metu dvimetė dukra žaidimų, kasinėjimo objektais rinkdavosi pakelės statybvietėse supiltas smėlio krūvas, į jas lipo, kapstė, čiuožė, drabstė – žaidė. Parodoje norėjau taip pat sukurti žaidimų erdvę. Ar vaikams, ar suaugusiems – nesvarbu. Žaidimo objektais tapo pakelėse statomi signaliniai kūgiai, kuriuos galima judinti, stumdyti, statyti bokštus ir t.t. Juk menininkai irgi tam tikra prasme žaidžia, objektus ar sąvokas perkeldami iš vieno konteksto į kitą ir taip sukurdami naujas prasmes, erdvę apmąstymams.

Parodos estetika minimalistinė. Ar ji būdinga visai jūsų kūrybai?

Kuriant kūrinius, ekspoziciją, man itin svarbi erdvė, o konkrečiau – erdvę suvokiu kaip neatsiejamą kūrinio dalį. Svarbūs nutylėjimai, pauzės, vietomis objektų koncentracija, o kitur  –  išsisklaidymai, oras, erdvė kvėpuoti, kur pakanka vieno taško, tritaškis tampa perteklinis. Šiomis priemonėmis bandau suteikti žiūrovui galimybę patirti kūrinį taip, kaip aš jį jaučiu. Galima tai būtų vadinti ir minimalizmu.

Ar projektas ir tyrinėjimai vis dar tęsiasi? Kokie jūsų ateities kūrybiniai planai?

Kūrybiniai procesai nuolatos kirba galvoje, sumanymai fiksuojami užrašuose, eskizuose ir laukia akimirkos, kai bus imamasi naujų eksperimentų, bandymų ir jų realizacijos. Šią akimirką peizažo, kraštovaizdžio ir žmogaus santykio tyrinėjimai kol kas lieka būtent šios pristatytos parodos leitmotyvu, o kas bus ateityje – matysim.

Proda veikia iki sausio 20 d. VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)