In memoriam draugui, bičiuliui...

„Nekosėk, Kostai, dar nemirk Antakalny tarpu pušynų ir kalvų ir upės, kuriuos Tu tiek kartų tapei...“ – rašiau sau, sužinojęs, kad tu ligoninėj, besiruošdamas aplankyt kartu su Viktoru tuoj po Naujų Metų, bet kažkokia tyli jėga ar nuojauta privertė paskutinėm senųjų metų valandom nusibraut pas Tave... Laikiau Tavo kaulėtą ranką, gert vandens prašei ir prašei, ir bandėm kalbėtis Tau sunkiai begirdint, kaip ten mes buvom, kaip ten kiti – Rička, Viktoras, Algis, Alfonsas... Jaučiau, kaip norėtum dar būt tarpe mūsų (kurie jau retai bebūna kartu). Eik – pasakei, ir tik galvą paglosčiau kaip broliui kokiam. O ir buvom broliai – tapybos, kuri mus sujungė. Tavo gyvenimas jon susikraustė – Tavo paveiksluos su miškais, laukais, paupiais ir ežerais, kur žvejojai žuvis ir motyvus ir vasarom, ir žiemom... Matau Tave betūnantį kailiniuos ant ledo baltoj ūkanoj ar kai plaukėm kartu Šventąja, Žeimena ir Nerim šapalaudami... Ar iš praktikų su studentais – etiudai mažyčiai, greiti, pilni spalvų ir gyvybės... Iš jų gimdavo ir didieji peizažai, papuošę (architektų dėka) ligonines ir kitus interjerus. O akyse stovi vienas mažytis žiemos paveikslėlis (tapytas dar iki Instituto), kur Tavo tėvų, Tavo vaikystės namai, kur Tu gimei Antakalnio kaime, toksai nuoširdus ir paprastas, tikrų jautriausių spalvinių santykių, kurie ir paskui lydėjo Tave visą gyvenimą.

Aštriai, atidžiai stebėjai, matei ir tyrinėjai pasaulį – autoironiškai, skeptiškai, o dažniausiai su taikliu humoru – iš savos prigimties, iš suvalkietiško gyvenimo būdo – tvarkos, teisingumo ir pareigos jausmo.

Studijuojant buvai mūsų seniūnas. Mokėmės iš Tavęs. Atmenu, kaip praktikoj Vepriuose sugulę pievoj tyrinėjom Herberto Rido Impresionizmo ir Postimpresionizmo knygas norėdami įmint ir perprast spalvų teorijos dėsnius aplink mus šniokščiančios vasaros šviesoj ir šešėliuos... Kartu ir mūsų mokytojų – Vlado Karatajaus ir Antano Gudaičio skirtybes piešiny ir spalvoj, jų santykyje juos stipriai deformuojant.

Tavoji prigimtis, Gudaičio „mokykla“ ir vidinė būtinybė piešti ir tapyti savąją matymo ir jausmo suvokimo tiesą, stebint tą groteskišką tarybinio gyvenimo kasdienybę ir mūsų būsenas joje, atvedė Tave į tokią raiškią ir individualią tapybos plastinę kalbą.

Tyrinėjai save daugybe autoportretų ir apsivainikavai galvą pienovežio geltonos aureolės nimbu. Tyrinėjai moteris ir tai, kuom jos mus gundo. Tapei langus ir šviesos plonybes, kai dangūs kraustos į juos, kaip liejas saulėlydis atspindy stiklo ir kaip vinguriuoja miško horizontas Antakalny kitoj pusėj upės, išduodamas žemės kūno kalvas, kur ir prisiglaudei dabarty... Tyrinėjai mūsų gyvenimo kasdienybės „idilijas“ ir komiškas situacijas be jokių pagražinimų ir romantikos taip mieste ir kaime, kely ir laiptinėj su pašto dėžutėm, ir fermoj tarp karvių įlindęs pasaulį stebėjai. „Viskas gražu, kaip yra“ – Algimanto Stankaus šūkis mums tiko... Tavasis popmenas, koliažai – visai kitokie – saviti, nei pasaulio. Skelbimų stulpai su nudriskusių afišų abstrakcijom, kaip pats pasakojai, buvo postūmis link grynosios formos ženklų, tik ne iš sugalvojimo, o iš dar gilesnio įsižiūrėjimo, kaip krinta šviesa ant paveikslų, daiktų, ką kuria šešėlis, kai lieka vien linijos, forma ir ritmas, dėmė ir spalva su visais tonais ir pustoniais, išjausta, sustyguota. Tarsi muzika – kaip sakei... Ir Algirdas Petrulis, su kuriuo labai draugavai, tą patį į pabaigą kelio darė.

Turėjai pašaukimą ir buvai puikus, sąžiningas pedagogas. Kad ir kur būdamas – Universitete vesdamas dailės būrelį, Dailės institute – eiliniu dėstytoju, katedros vedėju, o pašauktas laiko, tarnavai visiems dekanu ir prorektorium studijoms – jau Akademijoj. Ir kolegos gerbė, tikėjo Tavimi. O studentai įsimylėdavo, kad ir vėluodami, supratę Tavo tapybos ir kompozicijos tiesų gilumines pamokas. Rasdavai padėkos laiškelių, užkištų už Tavo paveikslų porėmių po parodų...

Dar ir dar sykį vartau Tavo gyvenimo ir kūrybos knygą, išleistą MO muziejaus. Kur esi taip giliai ir įžvalgiai išnarstytas ir išanalizuotas Ramintos Jurėnaitės, ir galvoju, kad niekur Tu nedingai, kad esi dar labiau tarpe mūsų visų, kurie supranta ir myli mūsų tapybą, kuriems rūpi jos praeitis, dabartis, o ir ateitis. Ačiū Tau, Kostai, už viską viską. O baigsiu, kaip Tu sakydavai: „Dideli paveikslai – ir klaidos juose didelės. Maži paveikslai – ir klaidos juose mažos.“ O Tavo paveikslai nebuvo dideli...