7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Paroda, skirta 100-mečiui?

„Prieš... ir po 100 metų“ Nacionaliniame M.K. Čiurlionio muziejuje

Austėja Raščiūtė
Nr. 38 (1445), 2022-11-25
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.

Rasti parodą nėra lengva. Jei tarp salių nepamatysite laiptų, galite ir praeiti nieko net neįtarę. O jei vis dėlto užlipsite, jus pasitiks Justino Vienožinskio portretas, kviečiantis apsilankyti. Iš pirmo žvilgsnio gal ir sunku suprasi, kad prieš akis – paroda, skirta Kauno mokyklos 100-mečiui.

 

Kadangi šiais metais Kauno meno mokykla mini 100-ąsias įkūrimo metines, joms pažymėti Nacionaliniame M.K. Čiurlionio muziejuje buvo atidaryta kelionę skirtingais mokyklos etapais žadėjusi paroda „Prieš... ir po 100 metų“. Pasak kuratorės Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės, ekspozicija sudaryta iš muziejaus rinkiniuose esančių Kauno meno mokykloje dirbusių pedagogų kūrinių bei dabar dirbančių menininkų, kurie kartu dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, darbų. Prieš penkerius metus kuratorė surengė parodą „Be 5 min. 100“, skirtą Kauno meno mokyklos 95 metų jubiliejui. Tokią pačią mintį ji toliau tęsė šios parodos koncepcijoje, įtraukdama senosios kartos menininkus bei šių laikų autorius. Parodos rengėjai norėjo sukurti pasakojimą, kurį vis dar galime tęsti. Lankytojai skatinami domėtis ne tik praeityje kūrusiais dailininkais, bet ir jau XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje tą pačią mokymo įstaigą baigusiais mokiniais.

 

Panaršę po parodą pastebėtume, kad trūksta Kauno kolegijos Menų akademiją (Kauno meno mokyklos tradicijų tęsėja) baigusių menininkų darbų, kad plačiajai auditorijai žinomi dailininkai buvo pamiršti. Dėl šitokio pasirinkimo gali likti nuoskaudų tiems, kurie mokėsi akademijoje ir dėl neaiškių priežasčių buvo palikti už durų. Tada gal ir nekeista, kad atgarsių apie mokyklos 100-mečiui skirtą parodą beveik nėra, galima rasti tik trumpų anonsų su dalykine informacija – kokie menininkai, kokie darbai, kas minima.

 

Kuratorė ekspozicijoje išryškino savo kūrybą. Tapytoja Barzdukaitė-Vaitkūnienė, 1986 m. baigusi Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), šioje parodoje pristato geltonos spalvos studijas, remdamasi Antano Samuolio paveiksluose dažnai išryškėjančia geltona spalva, kurias ji tapė nuo 2013 iki 2022 metų. Samuolis tokį koloritą perėmė dar mokydamasis mokykloje ir vartydamas iš Prancūzijos atvežtus žurnalus, reprodukcijas, kuriose matė Vincento van Gogho kūrinius. Jeigu lygintume Samuolio paveikslus, kuriuose vyrauja geltona spalva, ir Barzdukaitės-Vaitkūnienės, galėtume įžvelgti tikrą įkvėpimą. Bet skiriasi šių autorių motyvai. Tik vienas tapytojos paveikslas yra beveik toks pat kaip Samuolio pagal motyvą – „Natiurmortas su mediniu arkliuku“ (1933–1934). Naujesnėje kompozicijoje – ir arkliukas, ir geltonas audeklas antrame plane bei gėlė. Tik Samuolio darbas realistiškesnis, turintis daugiau detalių negu Barzdukaitės-Vaitkūnienės. Atrodo, kad ji labiau norėjo atskleisti geltoną spalvą, – ši užima net pusę drobės.

 

Kituose menininkės darbuose irgi išryškėja noras sekti ir atskleisti geltoną spalvą, tačiau tiksliai neatkartojant kitų Samuolio paveikslų. Keturiuose iš septynių paveikslų vaizduojami ryškiai geltonos, kitur net nublukusios, spalvos audeklai, pakabinti ant virvės, kabliuko arba pakabos, kad atrodytų kaip kaliausės apdaras. Kai kurie paveikslai akiai malonūs, tačiau juose vyraujantis tamsiai rudas lyg purvas fonas ilgesnį žvilgsnį atbaido. Bendra paveikslų kompozicija sudėliota taip, kad tie paveikslai, kurių fonas tamsus, – centre, o švelnesni – šonuose. Taip išsklaidyti švelnesnių spalvų kūriniai lieka užgožti „tamsiųjų“. Galiausiai – kūriniai, suburti taip glaudžiai kaip silkės skardinėje, susilieja į vieną bendrą abstrakčią studiją. Apima jausmas, kad menininkė taip ir liko menininke – ne kuratore – ir mažiau rūpinosi tuo, kaip atrodys jos kūriniai su kitais. Palankiausioje vietoje išeksponavo savo kūrinius. Visa tai neleidžia mėgautis bendra parodos koncepcija ir Barzdukaitės-Vaitkūnienės darbais, o ryškina trūkumus ir drobių niūrumą.

 

Apskritai parodos pasakojime trūksta autorių, kurie buvo priversti kurti sovietinės okupacijos laikotarpiu – nuo 1950 iki 1990 metų. Atrodo, kad tuo laiku nieko nevyko ir niekas nepaliko jokio pėdsako. Nors meno mokykla Kaune buvo plataus spektro – ugdė ne tik tapybos studentus, bet ir grafikos, keramikos, iš to laikotarpio beveik nėra eksponatų. Atrodo, kad pirmenybė teikta tapybai ir skulptūrai, o visi kiti neverti dėmesio (?).

 

Ko gero, todėl ir nėra atgarsio, nes parodoje 40-ies metų istorija dingusi be žinios. Tuomet istorija tampa neišsami: žinodami tik pradžią ir pabaigą, neįsivaizduosime viso siužeto, tad ir neaišku, kuo ir kodėl galime pasidžiaugti. Kadangi nepristatytos kitos taikomojo meno rūšys, labai selektyviai atrinkti autoriai vėlgi rodo, kad ši istorija skylėta. Kuo toliau, tuo daugiau kyla abejonių, ar šiai parodai apskritai tinka toks ambicingas pavadinimas.

 

Paroda veikia iki 2023 m. sausio 29 d.

Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Mocevičiūtės nuotr.