Rasi – tavo

2022 metais Kauną, Europos kultūros sostinę, pasiekė šiuolaikinio meno pasaulio didieji – Williamas Kentridge’as, Marina Abramovič, Yoko Ono. Tiesa, girdėjau atsiliepimų, kad šių menininkų parodose greičiausiai bus per daug naftalino kvapo, – suprask, meno pasaulis tiek pažengė (arba nusirito) į priekį, kad kas mums tų pusamžių menininkų jaunystės nuostaba, atradimai ir praktikos.

Įžanginė Yoko Ono paroda „Ex It“ Lietuvos banko patalpose Kaune atidaryta sausio 22 dieną (veikė iki rugsėjo 11-osios). Buvo likusios dvi savaitės iki keistojo galimybių paso galiojimo pabaigos (tik ar mes tą žinojome?) ir mėnuo iki karo Ukrainoje pradžios. Paroda visuomenę sudirgino! Niekam nerūpėjo, kad instaliacija yra graži, aiški ir lakoniška gamtos gyvybingumo metafora. Visuomenė buvo išvarginta, suskaldyta ir tuo metu sugebėjo perskaityti tik vieną žodį – „grabas“.

Retrospektyvinė Yoko Ono paroda „Laisvės pažinimo sodas“ Kauno paveikslų galerijoje atidaryta rugsėjo mėnesį. Sodo archetipas reiškia rojų. Vietą, į kurią žmogus trokšta patekti, ir vietą, kur yra pažinimo vaisius. Kieno pažinimo? Laisvės, sako Yoko Ono.

Tačiau kai pirmąkart apsilankiau parodoje, išėjau nusivylusi: kur tas Sodas, kur ta Laisvė? Išsinešiau tarpo tarp švaraus balto stendo ir senos galerijos sienos su sovietinius laikus menančiomis durimis vaizdą, tarsi blogą kvapą, prilipusį panosėje. Prisiminiau Abramovič parodos kuratoriaus Arvydo Žalpio žodžius diskusijoje „ArtVilnius“. Pasak jo, į Kauną atvažiavę Abramovič atstovai apsižvalgė po Paveikslų galeriją ir pasakė: „Mes tokiose erdvėse parodų nedarome.“ O Žalpys į tai: „Pamatysite, mes padarysim taip, kad neatpažinsite šitos vietos.“ Ir padarė. Galingi, monumentalūs, konceptualūs ir kartu vizualūs Marinos Abramovič kūriniai uzurpavo visą erdvę – neliko nei galerijos sienų, nei sovietinių durų, nei jų rankenų. Neliko jokių abejonių, kad Kauną pasiekė didžioji.

Yoko Ono „Laisvės pažinimo sodas“ ekponuojamas per tris galerijos aukštus. Ekspozicijos pradžia trečiame aukšte, kur rodomi seniausi, XX a. 7-ajame dešimtmetyje sukurti konceptualūs darbai. Tai daugiausia maži lapeliai su tekstiniais kūriniais. Apatiniame aukšte randame naujausius menininkės darbus. Jie yra ir didžiausio formato, ir aktualiausi mūsų gyvenamojo laikotarpio temomis: pabėgėlių, feminizmo, smurto ir socialinės lyčių nelygybės. Ne tik konceptualūs, bet ir vizualūs, net, sakyčiau, instagramiški (mėlynas kūrinys-kambarys pabėgėlių tema). Į akis krinta ne tiek parodos chronologija, kiek dvi jos dalys: viena (ir didesnė) dalis yra jaunosios Yoko  XX a. 7-ajame dešimtmetyje sukurti kūriniai. Kita – jau brandžios, pripažintos menininkės kūryba.

Dėl naujausių menininkės kūrinių viskas aišku, tačiau aš ieškau Sodo – utopinės vietos, kur žmogus pažįsta Laisvę. Nuojauta sako, kad jis bus ten, kur tie maži lapeliai, magnetukais prisegti prie sienos. Tik kodėl jų niekas neišvertė, nepakabino vertimo šalia? Sako, mūsų amžius yra vaizdų amžius. Sako, parodose lankytojai teksto skaitymui skiria vos kelias sekundes. O jeigu dar tekstas ne gimtąja kalba? Girdėjau, šią Yoko Ono parodą labiausiai lanko vyresnio amžiaus žmonės – ak, jaunystė, hipiavimas, kliošinės kelnės, ežerai ir bitlų muzika!.. Bet kodėl parodos kuratorius Jonas Hendricksas taip su mumis pasielgė – nepatiekė saldaus (parodos) vaisiaus ant lėkštutės? Todėl, kad Laisvės nieks nedalina už dyką. Rasi – tavo.

Ar tik man taip pasirodė, kad apie Yoko Ono parodą nebuvo tiek buzz (what's the buzz, tell me what's a-happening? – eilutė iš roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“), kiek apie Kentridge’ą ir Abramovič? Pirma tie grabai – taip ne laiku ir kaip druska ant žaizdos. Tada tas „Laisvės pažinimo sodas“ su didžiuliu užrašu laiptų aikštelėje WAR IS OVER. IF YOU WANT IT. Love and peace, sakot, Yoko ir Johnai? Taip ne laiku! Šiuo metu mes kariaujame.

XX amžiuje Rytų kultūra dukart suvaidino svarbų vaidmenį Vakarų mene. Pirmiausia amžiaus pradžioje modernistai atrado Rytų estetiką. Kūrybiškai transformuota, ji pakeitė Vakarų meną, jos veikiamas formavosi secesijos stilius. 7-ajame dešimtmetyje Vakarų meną smarkiai paveikė Rytų filosofija. Tuo laikotarpiu buvo gyvai domimasi Rytų religinėmis filosofijomis, praktikuojamos nevakarietiškos religijos. Konceptualiojo meno atsiradimas neabejotinai susijęs su Rytų filosofija, poetinės minties minimalizmu. Kažkur skaičiau, kad sociologai laikotarpį nuo 1960 iki 1991 metų įvardija kaip moderniųjų laikų aukso amžių: laisvas, ryškiaspalvis, klajokliškas, intensyvus, atsitiesęs po pasaulinių karų negandų ir augantis. (Tiesa, vyko negražūs karai, bet jų židiniai buvo taip toli nuo vakariečio...) Kaip tik tuo laikotarpiu Yoko Ono ir atvyko gyventi į Niujorką (1953 m.). Nuo 1960-ųjų ji aktyviai dalyvavo Niujorko meno pasaulyje. Yoko ir Johno pora yra tarsi Vakarų ir Rytų susiliejimo simbolis.

Taip, taip ir buvo. Sodą radau ten, kur turėtų labiausiai „kvepėti naftalinu“. Sustojau prie kūrinio „Greipfrutas“ (1964–2015), leidau sau eit nuo lapelio prie lapelio atidžiai skaitant ir... prisiminiau filmą „Labai senas žmogus didžiuliais sparnais“ („A Very Old Man with Enormous Wings“, 1988) pagal Gabrielio Garcíos Márquezo novelę: uždarytas narve, ujamas žilagalvis senukas su sparnais. Bet sparnuotos sielos neuždarysi viščiukų aptvare. Laisvas! Nepaisant visos žlugdančios aplinkos.

Nors parodoje yra gerokai didesnio formato kūrinių, būtent „Greipfrutas“ yra monumentalus. Muzika, tapyba, įvykiai, poezija, objektai – mažuose teksto lapeliuose:

Saulės kūrinys

Stebėk saulę, kol ji taps keturkampė.

1962 žiema.

Arba „13-os dienų šokio festivalis jūsų galvoje“ (1967).

Keli žodžiai ar kelios eilutės padovanoja platų, paukštišką matymą, didžiulę erdvę, didžiulę laisvę:

Šokių protokolas – apie plūduriavimą

(arba kaip padaryti miestą tokį lengvą, kad jis nusklęstų dangumi)

Neškis akmenį. Nešk vis sunkesnius akmenis, kol jie pasidarys tokie sunkūs, kad visas miestas pradės atrodyti lengvesnis nei tai, ką tu neši.

Yoko Ono ir šokio kompanija, 13-os dienų šokio festivalis jūsų galvoje,

1967.

To laikotarpio konceptualusis menas ir rytietiškas Zen, haiku estetika. Tai tas saldus Sodo vaisius.

Jau nebepamenu, kada ir kur pirmąkart perskaičiau apie tokią menininkę – Yoko Ono. Bet pamenu aprašytą jos kūrinį, piešinį ar žodį, užrašytą ant lubų, kurį norėdamas pamatyti turi pasilipti ant kopėčių. Tuomet tik truktelėjau pečiais – tai atrodė taip vaikiška! Nuo tų laikų sukurta daug „kietesnių“ dalykų. Vis dėlto Yoko Sodą atrandi tik pasilypėjęs ant kopėčių, kitaip tariant, labai atidžiai įsižiūrėjęs:

Garso kūrinys sopranui

Simonai Morris

Rėk.

1. prieš vėją

2. prieš sieną

3. prieš dangų

1961 ruduo.

Man tie praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje prirašyti lapeliai parodė, kodėl Yoko Ono irgi yra didžioji.

Paroda veikia iki gruodžio 4 d.