Kristės Stan paroda „Focal Lenth“ Pamėnkalnio galerijoje
Personažas su viena ausimi, o girdi, jaučia, nepatogiai rangosi ir stebi, lyg turėdamas kur kas daugiau gebėjimų-juslių už kurčią savo aplinkai, tautai ar genčiai žmogų. Būtent toks pirmasis įspūdis Kristės Stankevičiūtės (labiau žinomos Kristės Stan meniniu slapyvardžiu) debiutinėje parodoje „Focal Lenght“ („Apibrėžties nuotolis“).
Pamėnkalnio galerijos vitrininiai langai dermėje su parodos architekto Vlado Suncovo tūriniu sprendimu – pakabinama trijų dalių, trijų skirtingų jūros spalvos tonų siena – tampa miesto dalimi. Kūriniuose esantys ištęstų tūrių objektai-formos lengvai stebimi iš šalia esančios kavinukės, greta pravažiuojančio troleibuso, praeivio ar prie sankryžos žalio starto laukiančio vairuotojo. Didelio formato paveikslai taip išeksponuoti prieš galerijos langus, jog vaizduojiesi, kad veikėjo ranka siekia Islandijos gatvę, kojos žengia Centro poliklinikos link, o galiausiai supranti, kad jie, veikėjai (vienu metu ir beribiai, ir įsprausti į rėmus), neprašyti kartu su tavimi žingsniuoja namo. Ir taip čia viskas persidengia kažkur ties nematoma riba tarp madingumo ir nepatogumo.
Debiutavusi kaip tapytoja, Kristė Stan ilgą laiką buvo žinoma socialiniuose tinkluose slapyvardžiu Feed Your Fashion Animal (Pamaitink savo mados žvėrį) kaip mados tinklaraštininkė. Toje terpėje ji pati yra personažas, veikiamas, inspiruojamas ir supamas spalvų, linijų ir tik jai būdingo charakterio. Fantazuoju, jog savai auditorijai čia buvo pristatomi vienos linijos grafikos kūriniai (galbūt įkvėpti Henri Matisse’o), vėliau po truputį parodomi didžiaformačiai (labiau interjeriniai) paveikslai. Tie vaizdai yra jos jautimas. Rašau ir jaučiu, kaip įstrigau ties paviršiuje esančiomis raidėmis, o juk atvažiavus į autoservisą, norint nustatyti automobilio būklę, neužtenka įvažiuoti į vidų. Tad atidaromas kapotas ir lendama į duobę (šiuo atveju – į drobę).
Šešių kūrinių ciklas pavadinimu „Metamorfozės“, atrodo, yra ta kita, mažiau matyta menininkės pusė. Paveiksluose vaizduojami jau atpažįstami neproporcingų dydžių kūnai, susiliejantys į vienį: mūrininkų rankos bei veidai, primenantys didelius kavos puodelius su ąselėmis. Tapyba čia išlaisvina jų kitą koloritą, galbūt tamsųjį. Identifikuoti veikėjai dalinasi drobes pusiau su mistifikuotomis figūromis – lyg paukščiais, lyg drugiais, lyg kipšiukais. Ir vis dėlto mūsų tautosakoje pabrėžiamas velnio gebėjimas pasiversti, susitapatinti su bet kuo, kad tik apgautų, šiandien labiausiai tinka žmogui. Mumyse gyvenančios sapniškos būsenos, pasakos, vidinis vaikas ar demonai, norintys išeiti pasivaikščioti, taip ir kovoja dėl savo teisės būti. Neretai priimame sprendimą už savuosius personažus: snauskit tyliai vidinėje oloje (kaip ir vaizduojama viename iš šio ciklo darbų).
Metamorfozė net galvojant apie Franzo Kafkos vabalą kambaryje visada yra apie kažkokį nusigręžimą nuo esmės, nenorėjimą priimti ar matyti. Dideli, gailaus veido, monumentalaus stoto ir tvirto torso personažai – lyg išdavos, lyg ryžtingas kūno pasakymas „ne“. Ir tai nieko keisto jautrios prigimties kūrėjui, jaučiančiam pastarųjų trejų metų globalius ir geopolitinius nuopuolius ir tragedijas. Bet kad nebūtų su Kristės Stan tapyba kaip su tuo dideliu vabalu, nuneigtu ir nenorimu matyti kambaryje.
Matant, kaip menininkė jaučia spalvas, atrodo, jog dalį jų būtų susirinkusi pasaulio didmiesčiuose, o kitoje bagažo pusėje – lietuviško dirvožemio, molio, miškų ir jūros spalvos. Žvelgdamas į kai kuriuos kūrinius pasakytum – lietuvių modernizmo klasikų nutapyta arba nevengta nuslėpti meno istorijos žinojimo. Stambaus akrilo potėpio tapyba pagyvinta pastele ar anglimi, o kai kurios iliustratyvios detalės juvelyriškai išdirbtos Povilo Ričardo Vaitiekūno taip pamėgtu antru teptuko galu. Tik akyse raibuliuoja jos it nėrinių gausa. Ir čia nieko keisto žinant, jog tai autorės debiutinė paroda, kai norisi visą, kas studijoje, ištraukti į dienos šviesą. Tačiau šioje vietoje pasigendu griežtesnės kuratorės (Milda Dainovskytė) atrankos, pozicijos. Paveikslai – emociškai įtaigūs, jų herojai laviruoja jau savo rėmuose, o dar turi stengtis neužlipti vienas kitam ant galvos.
Parodos atmosfera lankytojo vaizduotei palieka daug interpretuojamos erdvės istorijoms apie tam tikras būsenas, mitus ir legendas. Būtybės su viena ausimi galbūt mena Vincentą van Goghą, kuris pats sau ją nusipjovė. Šalia mistinės miglos jaučiamas ir trafaretinio moteriškumo dvelksmas: juodos tinklinės pėdkelnės, lakuoti nagai, gipiūrinės pirštinės, peršviečiamos audinių raštų dėmės tai atsiranda, tai pranyksta bendrame kontekste. Išsigalvoju, bet gal čia viskas apie tą mūsų pačių susikurtą dydį, formą ir įvaizdį? Kartais perkreiptą, todėl atsitraukimas ir nuotolis leidžia įsiklausyti. Kūriniai liudija apie girdėjimą, nors norint išgirsti save užtenka vieno organo. Širdies.
Paroda veikia iki lapkričio 8 d.