Nematomi. Iš istorinių baldų perspektyvos

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus parodos „Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“ pavadinimas taikliai atspindi muziejų saugyklose esančių ir žiūrovams neregimų baldų būtį. Lankytojams pristatomi iš Lietuvos muziejų (LNDM, LNM, Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės ir Šiaulių „Aušros“) baldų saugyklų atrinkti dirbiniai, siekiant sudaryti bent pradinį įspūdį apie jose esančius skirtingų tipų, formų, būklės baldus.

Parodos siužetą kuria istoriniai XVII–XX a. vidurio baldai bei juos lydintys šiuolaikinių kūrėjų dizaino ir meno kūriniai. Šiuokart į ekspoziciją pažvelgsime per senųjų baldų prizmę. Parodos kuratoriai Marija Puipaitė, Monika Lipšič, Vytautas Gečas šiuos baldus rinkosi intuityviai – juos domino ne konkretus laikotarpis, stilius, autorius, bet formos, medžiagiškumas, gamybos technologijos. Ne mažiau svarbus ir pirmasis įspūdis, pamačius baldą saugyklos prietemoje, o ypač – už baldų slypinčios istorijos. Toks jusliškas eksponatų atsirinkimas leido ne tik praplėsti ir laužyti įprastą, „teisingą“ (dažniausiai chronologinį) baldų eksponavimo būdą, bet ir įtraukti tiesiogine prasme nematomus – nerestauruotus, nereprezentatyvius, laikomus nepakankamai vertingais, saugyklose tūnančius baldus. Nemažai atrinktų dirbinių ekspozicinėje salėje rodomi pirmą kartą. Sprendimas išstatyti tradiciniame muziejiniame kontekste vengtinus eksponuoti baldus įdomus ir prasmingas, atveriantis naujas daiktų pažinimo galimybes.

Rengiant parodą, vienu iš įkvėpimo šaltinių tapo pati baldų saugykla. Iš čia pasiskolinta idėja baldus eksponuoti ant stelažų („IMPLMNT architects“) tarsi atliepia natūralią jų aplinką. Tokiu būdu žiūrovas gali iš arti skirtingais rakursais apžiūrėti norimą eksponatą, o kai kurie iš jų padėti taip, kaip juos galima aptikti saugyklose – aukštyn kojomis, paversti, paguldyti. Pasirinkta baldų pristatymo forma leidžia atskleisti netikėtus aspektus, lankytoją skatinant atrasti smulkiausias detales – drožybos fragmentus, audinio faktūrą, auksuotės likučius, ant veidrodžio rėmo paliktas pelių dantukų žymes.

Žiūrint iš istorinių baldų perspektyvos, paroda suteikia itin plačias pasakojimo ir interpretacijų galimybes. Palanki terpė naujoms įžvalgoms apie baldininkystės istoriją, priežastis ir aplinkybes, lėmusias vieno ar kito baldo atsiradimą, naujų medžiagų ir technikų pritaikymą jų gamyboje. Čia galima išvysti ir provincijos amatininkų rankų darbo, iš lazdyno šakų sumeistrautų kėdžių, kurios savo netikėtai moderniomis formomis, medienos lenkimo būdu primena garsiųjų Thoneto (dar kitaip įvardijamų Vienos arba lenktųjų) baldų dizainą, ir autorinių žymiausio Lietuvos baldų kūrėjo Jono Prapuolenio (1900‒1980) dirbinių. Nuo metalinės lovos iki ažūrinio, vibruojančių secesinių formų minkštasuolio ar masyvių formų art deco stalo. Nuo Aleksandrijos (Skuodo r.) bažnyčioje stovėjusio suoliuko su sunumeruotomis vietomis iki į dvi dalis perpjautos kolonos iš ikonostaso ir karaimų šeimos atributo – lopšio bešik.

Prapuolenio kūrybą parodoje reprezentuoja dvi atskirai išstatytos kėdės. Pirmoji, iš vaikų kambario baldų komplekto (1931), priklauso ankstyvajam autoriaus kūrybos periodui (1928‒1939). Lankytojai, išvydę stilizuotų tulpių intarsija dekoruotą kėdutės atlošą, art deco ir tautinio stiliaus derinį, galėtų nesunkiai nuspėti baldo pagaminimo laikotarpį, galbūt įvardinti ir autorių. O antroji, vėlyvojo kūrybinio tarpsnio (1956‒1970) kėdė iš vasarvietės baldų komplekto (1965), sukeltų daugiau spėlionių. Trikojė, moderni subtilaus silueto kėdė neturi jokio įsivaizduojamo „prapuoleniško“ atributo. Jau užsiminta, jog parodoje chronologinis baldų eksponavimo principas neveikia, o muziejinio matymo to paties autoriaus kūrinius statyti greta nepaisoma. Atidesni žiūrovai savotiškai skatinami ieškoti ne tarpusavio sąsajų ar kūrybos lyginimo, o jungčių su šalia eksponuojamais dirbiniais. Kaip antai, vaikišką Prapuolenio kėdutę tarsi atliepia greta stovintis lopšys bešik, o vėlyvosios kūrybos kėdės darnios linijos ir pagal žmogaus kūno linijas vos išlenktas atlošas tarytum išplaukia ir pratęsia aptakius bydermejerio stiliaus sofos linkius.

Kuriant parodos pasakojimą, nevengta pasitelkti ir už baldų slypinčių istorijų bei legendų. Tokiu būdu naujas prasmes įgauna ir pats dirbinys, ir jo savininkas. Ekspozicijoje demonstruojama pasakojimais apipinta Simono Daukanto (1793‒1864) padirbinta kėdė ir Liudviko XVI stiliaus krėslas (1780), ant kurio, kaip teigiama, sėdėjo generalgubernatorius Michailas Kutuzovas (1745–1813). Legendomis apsupti memorialiniai baldai suteikia galimybę pažvelgti į jų savininkus kiek netikėtu, kasdienišku aspektu. Daukanto gyvenimą ir kūrybą galima naujai išvysti per jo rankomis, iš trijų obels šakų ir kelių lentų suręstos kėdės vaizdinį. Parodos kuratoriai skatina į klasiką žvelgti kaip į savotišką avangardistą.

Dar vienas iš būdų patirti parodą – per medžiagas ir jų trapumą, arba atvirkščiai – ilgaamžiškumą. Šia prasme ekspozicija dosni. Tradiciškai baldų gamyboje naudotą įvairių rūšių medieną papildo ragas, kaulas, metalas, bambukas. Bambukiniai baldai daug kam gali tapti atradimu. Jų gamyba XX a. pradžios Vilniuje, žiūrint iš šių dienų perspektyvos, atrodo itin egzotiškai. Bambukas rodo išplitusią japoniškos kultūros įtaką, tačiau forma byloja apie prisitaikymą prie europietiškų baldų išvaizdos. O dekoratyvi metalinė art deco lova simbolizuoja net tik naujų, ilgaamžių medžiagų naudojimą baldų gamyboje, bet ir požiūrio į sanitariją kaitą. Nuo XIX a. vidurio masiniu būdu gamintų lovų išplitimas siejamas su požiūrio į higieną permainomis – manyta, kad jos higieniškesnės nei medinės.

Parodoje paliečiamas saugyklose nugulusių ir savotiškai užmirštų – nerestauruotų, todėl muziejiniu požiūriu ir neeksponuotinų – baldų likimas. Paveikus sprendimas kontrasto principu parodyti du Boulle’io stiliaus (baroko stiliaus prancūzų baldai, kurti XVII a. II p. – XVIII a. vid.) stalus, XIX a. kartotes. Toks sugretinimas leidžia geriau suprasti dekoravimo technikos niuansus ir sudėtingumą. Šių baldų puošyboje taikyta marketri technika, naudoti smulkūs brangmedžio, vėžlio šarvo, perlamutro, dramblio kaulo, metalo gabalėliai. Skirtingų medžiagų naudojimas ir nevienodas reagavimas į aplinką kelia didžiulius iššūkius restauratoriams, lankytojai vizualiai gali išvysti atsiknojusias žalvario juosteles. Aktualus ir ekologinis aspektas – dekore naudoti jūrų vėžlių kiautai (vėžlena) turėjo didelių neigiamų pasekmių šių roplių populiacijai. Nuo XIX amžiaus II pusės vėžlio kiautų naudojimo apogėjus įvairių dirbinių puošyboje kartu su paimtų kiaušinėlių ir masiškai žudomų patelių skaičiumi sugriovė populiacijos pusiausvyrą, kurią iki šiol bandoma atkurti. Šiuolaikiniam gamtos mylėtojui ne mažiau makabriški gali pasirodyti staliukas ir krėslas iš medžioklės trofėjų baldų komplekto. Iš sumedžiotų gyvūnų ragų, kanopų, kailių pagaminti baldai daugeliui gali kelti ne pačius maloniausius jausmus.

Sprendimas nekurti tradicinės, laikotarpį ar stilių atspindinčios ekspozicijos, istorinius baldus praturtinant šiuolaikinių dizainerių kūriniais, senuosius baldus suaktualina ir skatina į juos pažvelgti įvairiais netikėtais rakursais. Čia kiekvienas baldas gali papasakoti apie konkrečią epochą, joje vyravusią pasaulėžiūrą, atskleisti visuomenės raidos, amatų ir pramonės vystymosi, naujų technologijų atsiradimo aspektus, parodyti savininkų socialinį statusą, turtinę padėtį, gyvensenos įpročius, estetinį skonį. Kiekvienas žiūrovas gali pasirinkti savitą prizmę žiūrėti į senuosius baldus.

Paroda veikia iki gruodžio 31 d.