Vietoj in memoriam

Praėjus kuriam laikui nuo Juozo Adomonio mirties (1932 03 16–2022 04 29), kalbamės apie jį su Rūta Šipalyte, žinoma keramike. Interviu metu nesiekėme vertinti jo kūrybos, greičiau pakalbėti apie asmeninį santykį su profesoriumi, dėstymą ir dalyvavimą bendrose parodose. Profesorius dažniausiai dėstydavo kompozicijos pagrindus pirmam kursui, yra vadovavęs daugiau kaip 50 diplominių darbų. Juozas Adomonis – vienas ilgiausiai dėsčiusių Vilniaus dailės akademijos profesorių, čia dirbęs nuo 1962 iki 2010 metų, per akademinę karjerą pakeitęs daugybę kėdžių, išbandęs skirtingas pareigas nuo dėstytojo, prorektoriaus, senato nario, katedros vedėjo iki profesoriaus emerito.

Rūta, jums Adomonis dėstė tik įstojus į akademiją, ar galite papasakoti apie tai?

Kai pakvietėte pokalbio, natūraliai mintimis grįžau į praeitį, susiradau savo bibliotekoje knygas, dovanotas profesoriaus. Viena jų – 1994 m. jo parašytas kompozicijos vadovėlis „Nuo taško iki sintezės“, kuriame glaustai ir aiškiai išdėstyti kompozicijos pagrindai. Man atrodo, kad jis savo dėstymo patirtį ir metodiką sudėjo į šį leidinį, vadovaudamasis ta pačia struktūra kaip dėstytame kurse, kai duodavo žingsnelis po žingsnelio nedideles užduotis. Jas atlikus, dažniausiai profesorius pagirdavo studentus, ieškodavo tinkamo patarimo, eskizuose atrasdavo kažką savito, naujo ir pozityvaus. Žinoma, tos užduotys buvo tikras pradžiamokslis, bet man įstojus į VDA jos suteikė bazines meninės raiškos žinias. Dirbdamas su studentais, jis nuoširdžiai rūpinosi, kad visi suprastų ir vėliau galėtų taikyti išmoktas žinias, nepriklausomai nuo to, ką vėliau kurtų: indus, instaliacijas ar maketuotų leidinius. Prisimenu, kad jis kreipė dėmesį ir į subtilius, atrodytų, mažiau svarbius dalykus – kūrinio projekto ir paties kūrinio pateikimą. Manau, kad tikrai daug išmokau tuo metu.

Vėliau jūs susitikote per magistrantūros studijas: ar tas darbas buvo kitoks nei pirmame kurse? Ir kodėl pasirinkote mokytis būtent pas jį?

Man atrodo, kad man gyvenime pasisekė sutikti tik du svarbiausius mokytojus, Adomonis yra vienas jų. Tai supratau dar studijuodama pirmais metais VDA, todėl magistrantūros vadovu pasirinkau būtent šį dėstytoją.

Baigus bakalauro studijas ir įstojus į magistrantūrą, pirmiausia darbo pradžioje prof. Juozas Adomonis paprašė atsinešti ne tik ankstesnių kursinių darbų eskizus, bet ir laisvai kurtus piešinius. Nors, sakytum, dėstytojas jau turėjo galimybę stebėti mano visus ankstesnių studijų projektus VDA, jis vis tiek norėjo dar kartą peržiūrėti, įsigilinti į mano meninius polinkius, ypatumus. Manau, profesoriui iš esmės rūpėjo kiekvienas studentas, jo kūrybinis savitumas. Taigi, kartu iš naujo peržiūrėjome mano piešinius, ieškodami krypties, temos, į kurią galėčiau gilintis dvejus metus. Prof. J. Adomonis nesiekė, kad studentai perimtų jo stilių, spalvas ar estetiką, jo patarimai buvo labiau teoriniai ir techniniai, nei bandantys pakeisti studento savastį, pasaulėžiūrą. Man studijos ir darbas su profesoriumi buvo lengvas ir sklandus, atrodė, kad galėjome susikalbėti iš pusės žodžio. Matyt, panašiai jautėme aplinką, jos estetiką.

Tuo metu, kai studijavau (1992–1998), kito Lietuvos politinė, socialinė situacija, Lietuvai tapus nepriklausomai atsivėrė galimybės plačiau pažinti pasaulinį meninį kontekstą, studentai beveik nebekūrė indų, visi siekė kurti tą laiką atliepiančius kūrinius, dažnai instaliacijas. Manau, tokiu virsmo laikotarpiu nebuvo lengva dėstyti. Daug kas ir pačiam dėstytojui buvo nauja. Atsimenu, jis ėjo į biblioteką, domėjosi, stengėsi suprasti, koks yra tas naujas menas, ir judėjo kartu su studentais nuo keramikos, kaip nepriekaištingai atlikto taikomosios dailės kūrinio, iki meno kontekstualumo.

Mano studijų metais VDA techninė bazė buvo labai kukli. Tai suprasdamas profesorius atnešė man Mykolo Vrubliausko sukurtų glazūrų, vėliau atidavė Liudviko Strolio naudotus įrankius. Juos naudoju iki šiol savo studijoje, jie man labai brangūs. Vis prisimenu, kad mylimam dėstytojui išties rūpėjo studento buitis ir galimybės dirbti. Jis dažnai atkreipdavo mano ir kitų studentų dėmesį, kad VDA vis dėlto turime šiokią tokią techninę bazę ir daugybę laiko kūrybai, nereikia rūpintis uždarbiu. Profesorius užsimindavo, kad vėliau, kai baigsime studijas, teks kūrybinę bazę susikurti patiems ir bandyti iš to pragyventi. Kartais jo akyse šmėkštelėdavo lengvas liūdesys, susimaišęs su patirtimi ir mylinčia atjauta, kai matydavo studentų šėliones ir dar patirties neturinčių jaunų žmonių negebėjimą įvertinti menininko gyvenimo realijų.

Bet jūs sėkmingai baigėte ir jau susitikdavote kolegiškai, bendrose parodose?

Taip, ir ne tik. Pakviestas Juozas Adomonis visada ateidavo ir į mano personalines parodas. Labai tuo džiaugdavausi, visada buvo malonu jį pamatyti, pabendrauti.

Jaunas menininkas savo vardą turi, kaip sakoma, užsidirbti. Atsimenu, kad po studijų, pradėjusi dalyvauti parodose, patekau ir į 1-ąją Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalę, vykusią 2005 metais. Šioje parodoje man buvo suteikta galimybė „Arkos“ galerijoje, pagrindinės salės centre, eksponuoti savo kūrinį  „Miestas. Besikeičiantis kraštovaizdis“. Man, jaunai menininkei, tai buvo labai netikėta ir džiugu! Po šios parodos mano kūryba buvo labiau pastebėta, pradėjo keistis kūrybinis kelias. Manau, už šį ir kitus pasiekimus galiu būti dėkinga ir savo brangiausiam dėstytojui prof. Juozui Adomoniui.

Profesoriaus autoritetas parodose buvo neginčijamas, visi jį pripažino. Bet negalėčiau pasakyti, kad parodų organizatoriai jam būtų kaip nors pataikavę, pavyzdžiui, eksponuotų profesoriaus darbus visada matomiausioje vietoje, taip pat nesu girdėjusi, kad jis pats būtų to kada nors reikalavęs. Profesorius buvo labai taktiškas ir kultūringas žmogus. Kūrybos prasme labai žaviuosi jo užsispyrimu dirbti, troškimu kurti – jis beveik iki pat paskutinių savo gyvenimo metų eksponavo naujus kūrinius. Prof. Juozo Adomonio kūryba labai subtili ir jautri, dažnai su smagiu humoro jausmu. Kai jau, matyt, tapo sunkiau lipdyti ar žiesti naujus keramikos darbus, kurdavo kompozicijas iš pramoninės keramikos ir stiklo gaminių šukių. Man tie darbai atrodo ypač jautrūs, nors temos darėsi rimtesnės, gal ir liūdnesnės. Norėčiau paminėti tokias kompozicijas kaip „Gražios praeities reliktai“, „Skaudus proveržis“, „Natiurmorto vizija“.

Galiausiai jūs susitikote dėstydami VDA?

Man pradėjus dirbti VDA, tiesa, dėl asmeninių priežasčių tai truko neilgai (2013–2015 m.), profesorius jau buvo emeritas. Jis ateidavo į visas peržiūras, tačiau peržiūros yra toks bendravimo formatas, kai per gana trumpą laiką reikia peržiūrėti gausybę studentų darbų, tad ne visada gilioms ilgoms diskusijoms likdavo jėgų ir laiko. Buvo akivaizdu, kad visada ateidamas į Keramikos katedrą VDA profesorius emeritas stengėsi įsijausti į studentų kūrybinius darbus, patardavo jiems, kaip būtų galima įgyvendinti kūrinį pasiekiant įtaigesnių rezultatų. VDA Keramikos katedra tam tikra prasme buvo prof. Juozo Adomonio kūdikis. Žymiam menininkui ir nuostabiam dėstytojui rūpėjo tiek jaunoji karta, tiek šiandieninės keramikos tendencijos. Jei galima sakyti, kad prof. Liudvikas Strolis yra Lietuvos profesionaliosios meninės keramikos pradininkas, tai prof. Juozas Adomonis – vienas iš svarbiausių jos tęsėjų ir puoselėtojų, išugdęs gabių šiuo metu kuriančių keramikų Lietuvoje, žinomų ir pasauliniame keramikos meno kontekste. Esu dėkinga likimui, kad teko pažinti šį talentingą menininką, puikų dėstytoją, draugišką žmogų.

Ačiū jums.

Parengė Rokas Dovydėnas