Saturnės pienas: spiečiai akyje, o būgneliai ausyje

Po 2008 m. parodos „Pranciška“ sakiau sau: gerai, toliau dirbu sąsiuvinyje užrašydama idėjas, o medžiagoje imuosi darbų, kurie perėję minčių filtrus prašo išsipildymo. Bet kelionė keitė planus. Filipinai išlaisvino iš pasižadėjimų. Ėmiausi darbų ant drobės, kurių nepažymėjau sąsiuvinyje. Skrendant kaži kelintą kartą žiūrėjau Stanley Kubricko „2001 metų kosminę odisėją“. Ten aukštai metalo kapsulėje judėjau visų laikų erdvėje. Akimirksniu sau atsakiau, kad juodas lygių plokštumų luitas pirmuose ir paskutiniuose filmo kadruose dabar yra išmanusis mano rankoje. Žmogaus sąmonė pasiklydo. Skilo. Daugybėje to luito šukių.

„Saturnės pieno“ darbai yra piešiniai aliejumi ant drobės. Sujungti su monotipija nuo akmens. Drobės paviršiuose įsivaizduoju, kaip gamta atkuria prasmes, kurių nežinau. Spėlioju. Vesdama linijas atseku biologinį kartojimąsi. Linijos ištraukia mintis iš daikto formos. Gal forma yra kažkada ilgai formavęsis judėjimas? Lyg gamtos tekstas.

Ar užbaigiau darbą? Stebiu kompoziciją lyg savaiminį veiksmą. Ieškau formų kalbėjimo, spalvų susilietimų. Pastebiu užbaigto ploto įspūdį. Ar tai suvestos minčių trajektorijos? (2019-11-12) Jungiu tai, kas lyg ir nesijungia. Sunku įeiti į beveik užbaigtą vaizdą. Nebeįsileidžia. Tuomet vartau piešinių sąsiuvinius, aptinku pasirašymus: „Abejinga abejonė“, „Gyvuliškas patrauklumas“, „Kas yra vandens ratilai? Malonumo išplitimas“, „Užmerktų akių poreikis jausti“, „Lieka tik nuojauta, kažkoks plazdėjimas“. Žodžiai padeda grįžti prie darbo.

Kiti pasirašymai: „Nėra tik galvojimo, tik žavėjimosi, neverta dozuoti, kiek ko bus ant drobės. Kartais žiūrint į darbą atrodo, kad vaizdui lyg gyvam sutvėrimui yra gėda, linksma, baisu. Ir ramu, kai susitaiko su savimi tokiu, koks išėjo man. Mintys ties vaizduotės riba. Jos labai tikros. Galvoju, kokia būtų žmogaus ir augalo, žmogaus ir gyvūno jungtis, kuri taptų fatališku neatsiplėšimu.“

Piešiu gamtos ir žmogaus kūniškus susilietimus. Jutimą jungiu su vandeniu, medžiu, ugnimi, žvėrimi, vabzdžiu. Ir paverčiu simboliu, lyg grįstu magija. Proceso neatsieju nuo abejonės ar instinktyvios reakcijos. Dėlioju momentinį suvokimą. Lyg pasakos veiksmu simbolį grąžinu atgal į gamtą. Sukuriu nebūtas erdves, iškontekstinimus, kad tęstųsi nežinojimas ir prasmių spėlionės. Pakeliui išlenda meno istorijos, literatūriniai, religiniai vardai, kasdienybė, skaitomi tekstai. Bet nedaug. Žmogaus kūnas eina slėpynių su gyvūno kūnu. Toks siurrealizmas. Viruso laikas stiprina šių vaizdinių beveik skausmingą estetiką. Kažkas tampa banalu. Žiaurumas atsiranda iš begalinio nevaldomo jautrumo. Lyg senuose mituose neriu į susitikimą su savimi. Manau, esam priversti gamtai ir sau suteikti dar vieno stebuklo galimybę. Kaip tai bus šitoj Žemėj? Didinga ir ironiška – panyru į absurdą. (2020-03-13)

Apie darbą „Saturnės pienas“: skandinavų mituose yra istorija apie elnę, savo pienu maitinusią žmogaus vaiką. Gal tai pirmapradė sielos būsena gamtoje? Kodėl žmonėms davė svajones?

Būna, veiksmai slysta drobe be žodžių. Trūkinėja mintys. Tik rankos judesiai. Technologiniai sprendimai, stebėjimas, vėl suvokimas, vėl teptukas ir t.t. Įprasta pasakoti procesą. Kodėl taip dariau? Manau, taip tik nuklystu nuo kažko esminio. Nors... verta verbaliai kankintis iš naujo peržiūrint kūrybinį veiksmą. Nesinori šiuo tekstu įlįsti į žiūrovo žiūrėjimą. Aš parodose žiūriu, o po to skaitau. Geras darbas – nuvestas iki tokio momento, kai dar gali uždėti vieną tašką, bet nededi. Jį uždeda žiūrovas ir, aišku, – pats, mintyse. Nuo to taško sklinda kiti matymai.

Ėjau tarp sentimentalumo ir ironijos. Ironijai leidau saldžiai pasakoti. Leidau būti pasakos siužetu. Ironijai leidau ironiškai žiūrėti į save. Jausmo mentalumas elgėsi panašiai, leisdamas būti dangiškiems ir rožiniams. Kadaise VDA dėstytojas Raimondas Miknevičius rodė esto Eduardo Wiiralto darbus klausdamas: „manote, tai sentimentalu?“ Tai laisvė tam, kas minties paprastai iškarpoma. Drobėse yra eroso slapto džiaugsmo. Algis Mickūnas yra rašęs, jog „galiausiai erosas geidžia ne objekto, o per objektą išreikšto geismo“. Nors sporos gali ir nesprogti. Tai ne biologinė iliuzija. Vaizdas veda į įspūdį, kuris apsistoja širdyje.

Kam skirtas bjaurumas? Piešiu, o gražus matymas akims palenda po dažais ir ryškėja kažkas, ko nemačiau. Pajautos paleidžia į darbą nevalingus suvokimus labai mažomis, šviesos neatlaikiusiomis vizijų porcijomis. Ar vaizdas yra spąstai suvokimui?

Žmonės stebėjo vabzdžius, ir dievybės gavo daug rankų. Šiva. Idėja – tai prieiti arti to, ką jaučiam ir matom, tokia minties tekėjimo disciplina. Gamta transformavosi per žmogų į meną, technologijas, religijas, daiktus. Tik gamta. Menas būna malda. (2021-11-21)