Dailė
Sunku pamiršti lapkričio mėnesį Kėdainiuose Janinos Monkutės-Marks muziejuje vykusią parodą „Lodzė Lietuvoje“. Nėra pasaulyje tekstilininko, kuris nežinotų, kas yra Lodzė ir joje nuo 1972 m. vykstančios trienalės. „Lodzė“ į Kėdainius atkeliavo šiek tiek kita, ne tarptautinės trienalės forma. Muziejuje surengtoje parodoje buvo pristatyta trijų menininkių, dirbančių ir kuriančių Lodzėje, kūryba. Visos trys menininkės – Magda Soboń, Ludwika Żytkiewicz-Ostrowska, Izabela Wyrwa – studijavo Lodzės Strzeminskio meno akademijoje ir šiuo metu yra šios prestižinės akademijos dėstytojos.
Pasak parodos kuratorės Erny Piret-Heuertz, „patekęs į parodą lankytojas neabejotinai pamato, kad yra Lenkijoje, Lodzėje. Čia juntama rami ir tyli atmosfera, skatinanti pamąstyti. Kūriniai skleidžia didelį giedrumą ir nuosaikumą. Menininkių kūryba remiasi medžiagos ir technikos santykiu. Menininkės dirba skirtingomis technikomis, kurias sąlygoja medžiagos pasirinkimas. Polichromija šioje parodoje nėra esminis veiksnys.“ Kiekvienos menininkės ekspozicija turi savo pavadinimą: Izabelos Wyrwos „Objektai“, Magdos Soboń „Medžiaga kaip išraiškos priemonė“, Ludwikos Żytkiewicz-Ostrowskos „Shibori ir tekstilės atspaudai meniniam tyrinėjimui“. Visos šios menininkės dirba skirtingomis technikomis, kurias sunku priskirti tradicinei tekstilei. Tai eksperimentai, naudojant įvairius pluoštus (popieriaus masė, celiuliozė, kozo (popiermedis), sintetinės medžiagos) arba tradicinę techniką (šibori) netradiciniame kontekste.
Izabelos Wyrwa „Objektai“ – trapių erdvėje 3D rašikliu išrašytų objektų ir jų šešėlių kaligrafija. Sukuriama atvirkštinės tikrovės iliuzija – šešėliai „išmeta“ objektus į erdvę, tampa tikresni už pačias formas. Ta iliuzija ypač ryški skaidrių formų kaligrafijoje – akimis gali sugauti tik šviesoje raibuliuojantį mirgėjimą, o apie erdvėje ištirpusias formas pasakoja ažūrinių šešėlių raštai („Dauginimas“). „Juodieji“ ažūrai turi daug aiškesnę struktūrą, sudėliotą iš objektų ir jų šešėlių į vientisą nedalomą visumą („Ūkas“, „Virpantis“). Trapumas – tai ne tik iliuzinė, bet ir fizinė šių kūrinių savybė, kuri reikalauja atidaus žiūrėjimo. Atrodo, stipriau pakvėpuosi ir iširs plastikiniais siūlais pieštos struktūros.
Magda Sobon save pristato ne kaip tekstilininkę, o kaip popieriaus pluošto menininkę. Bet jos kūriniai yra labai tekstiliški, primena kilimus („Ašarų pėdsakas“, „Venera“) ar klostuotą audinį („Atrofija“). Kūrinys „Ašarų pėdsakas“ pats mįslingiausias – paviršiuje formuojamos (ašarų?) senvagės, kuriamas vilnijančių iš centro į pakraščius bangų reljefas. Žydroji planeta „Venera“ traukia tyrinėti paviršiaus klostes ir sprūdžius, vulkanus apdegusiais krateriais, sustingusios lavos faktūras ir atsigręžus į save, pridengtą žydromis veido kaukėmis, nustebti, lyg patys iš Veneros būtume. Rankų darbo popierius menininkės rankose tampa neįtikėtinai plastiškas: objektai konstruojami ilgai, medituojant, kol išgaunamos norimos faktūros ir formos. Pats formavimo procesas menininkei svarbus, taip pat kaip ir galutinis rezultatas: „Kartu su šiuo procesu aš sukuriu tvarką savyje, kad dalį šios tvarkos įtraukčiau į kūrinį.“
Ludwikos Żytkiewicz-Ostrowskos kūrinių ciklo pavadinimas „Linijos sekimas“ įvardija vieną iš žiūrovo veiksmų stebint menininkės tradicine „Shibori-Arashi“ audinių marginimo technika atliktus objektus. Šilko audinys raukiamas, dažomas, glamžomas – iš jo formuojami plokšti ir erdviniai objektai. Menininkė, puikiai suvaldydama technikos padiktuotus atsitiktinumus, kuria tapybinės grafikos kompozicijas. Atidžiau įsižiūrėję galime gėrėtis nepaprasta atlikimo precizika. Kiekviena klostė glaudžiasi ir skleidžiasi savo ritmu, atverdama ir užverdama nedažytas prošvaistes sukuria šviesių ir tamsių dėmių virpesius („Atspindys 5“).
Norisi paminėti ir puikią parodos ekspoziciją: J. Monkutės-Marks muziejus visuomet išsiskyrė atsakingu požiūriu į menininkų kūrinius nuo išpakavimo iki eksponavimo.
