Dovanos iš Vilniaus Jeruzalės

Į skulptorių Aušros Jasiukevičiūtės ir Daumanto Kučo darbų parodą „Viena tėkmė – dvi srovės“ Vlado Vildžiūno galerijoje (Lobio g. 6 A, Vilnius) atkeliavau per besibaigiančio rugsėjo numargintuose lapuose skendintį skulptūrų sodą. Kelionė į Jeruzalę pamatyti unikalią, kelis dešimtmečius (kai kurie darbai kurti ir daugiau nei prieš dvidešimt metų) skaičiuojančią ir į vieną ekspoziciją iš skirtingų kolekcionierių surinktą darbų kolekciją buvo pirmoji. Dairantis galerijos, aplankė déjà vu jausmas, tarsi šis sodas būtų nutolęs ne dešimt kilometrų nuo centro, bet išniręs čia pat, už nuvilnijusios senamiesčio gatvelės kampo, ir toks savas, pažįstamas lyg senas bičiulis, mojantis saulėto rudens šaliku.

Pagrindinėje galerijos salėje pasitiko besišypsanti skulptorė Jasiukevičiūtė ir praeitais metais pradėtos kurti skulptūrinės instaliacijos „Pokalbiai su Aleksandra Kašuba. Kai protas žvelgia pats į save“ dalis: baltu poliesteriu aptraukta figūra tarsi milžiniškas toteminis žvėris, užimantis didžiąją dalį galerijos pirmajame aukšte, rodos, lėtai besimuistydamas, pakėlęs galvą, žvelgia į antro aukšto balkoną. Šalia jo stiebiasi medžiaga dar neaptrauktas būsimos instaliacijos plieno karkasas, man kažkodėl primenantis mitologinį paukštį, tiksliau, Deivę Paukštę, matyt, pasivijusią iš parodos „Marijai Gimbutienei – 100“ Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose. Pagalvojau, kad į instaliacijos mezgamą pokalbį su Aleksandra Kašuba tiktų pasikviesti ir to laikmečio vizioniere laikomą archeologę M. Gimbutienę, kurios taikios visuomenės ir drąsios moters-kūrėjos-deivės idėjos derėtų su Kašubos siekiu novatoriškomis erdvėmis iš tampriųjų audinių atkurti iki Vakarų kultūros istorijos klestėjusią darnią architektūros kryptį bei harmoningo dialogo su gamta paieškomis. Akimis lydint kylančias linijas, instaliacijos autorė užsimena, kad bus ir trečioji dalis, ir aš nekantraudama pradedu laukti susitikimo su kur nors siaurame senamiesčio kieme atgysiančiomis ir nebylius mūrus prakalbinsiančiomis būtybėmis.

Kylame į galerijos balkoną, kuriame į ekspozicijos pasakojimą „įsilieja“ Daumanto Kučo mažųjų skulptūrų iš bronzos kolekcija (keletas jų eksponuojama ir pirmame galerijos aukšte). Vizualiai kontrastingi didžiulėms iš pirmojo aukšto žvelgiančioms instaliacijoms, žaismingus juvelyrinius objektus primenantys darbai (kai kurie judantys, netgi grojantys) kviečia sustoti ir atidžiau patyrinėti smalsesnei (nebūtinai suaugusiojo) akiai skirtas istorijas. Buvusiems mokytojams ir dėstytojams dedikuotoje parodoje grakščios, tarsi iš sapno nubudusių personažų miniatiūros žaismingai ir kartu poetiškai „prabyla“ apie „dovanos“ žanrą ir jos įvairiapusišką – kaip dovanos įteikimo („Šaulys“, „Katytė“, „Langelis“, „Dviese“, „Vestuvinė dovana“), garbės suteikimo („Vytis virš Vilniaus“, „Einantis“) ar susitaikymo („Vestuvinis arkliukas“) – prasmę.

Toliau parodos pasakojimas mįslingai veda laiptais žemyn į rūsį, kur tamsoje, po pavieniais šviestuvais skleidžiasi tikras „lobynas“ – Jasiukevičiūtės mažųjų bronzos objektų-relikvijorių ciklas. Sakralią erdvę primenančioje galerijos Juodojoje salėje ant aukštų stovų eksponuojami darbai tarytum skendi pagarbioje rimtyje. Šios nežemiškus vaisius ir kosminius kūnus primenančios sidabruotos ir auksuotos bronzos dėžutės, inkrustuotos pusbrangiais akmenimis, miniatiūrinėmis nuotraukomis ar mizanscenomis, atsidarančios ir užsiveriančios spustelėjus tik autorei žinomus užraktus, saugo švenčiausias, plačiąja prasme, ir brangiausias, kokias tik galima kitam dovanoti, relikvijas – asmenines išpažintis („Viskas viename“, „Relikvijorius gydytojai Bangai Kulikauskaitei“), artimųjų istorijas („Relikvijorius K. Donelaičiui“, „Vaisius“) ir kitus prisiminimus.

Ir pabaigai dar šiek tiek apie dovanas. Viena ypatingesnių, galimybė iš arčiau susipažinti su skulptūra ir jos kūrimo procesais, laukia ir parodos lankytojų. Ekspoziciją lydintis gyvas autorės pasakojimas vakarėjant videoįrašais „perkeliamas“ ant instaliacijos dalies pirmame aukšte, kur rodomi akmens skėlimo, šlifavimo, kėlimo bei skulptūrų liejimo procesai. Į natūralius gamtos ciklus savo kūryboje nuolat atsigręžiančių skulptorių projekcijoje suliepsnoja ir praėjusių metų Rudens lygiadienio šventei skirtų nendrinių skulptūrų deginimo apeigos, tarsi ant didelio popieriaus lapo sutartinėmis skambantis ir linkėjimais mirgantis padėkos laiškas harmoningos gyvenimo dermės senosios Europos kultūros tradicijose ieškojusioms ir puoselėjusioms lietuvių vizionierėms, Kašubai ir Gimbutienei. Tokios dovanos pasitaiko ne kiekvieną rudenį. Užsukite.

Paroda veikia iki spalio 15 d.