Brūkšnelis po brūkšnelio, iš tamsos į šviesą

Šių metų 4-oji Kauno tarptautinė grafikos bienalė kviečia analizuoti šviesos prigimties temą. Nuo chiaroscuro technikos Rembrandto ar Caravaggio paveiksluose iki šešėlių šokio Rogerio Deakinso kinematografijoje – šviesa visuomet buvo vienas pagrindinių elementų, sukuriančių nuotaiką bei išryškinančių formos niuansus. Klasikinės iškiliaspaudės grafikos formose šviesa atstoja menininko prisilietimo ženklą – kiekvienas brūkšnelis medyje arba linoleume sukuria šviesius kūrinio plotus, kontrastuojančius su nepaliestu tamsiu fonu. Greta išraiškos formų variacijų bienalės menininkai į šviesą žvelgia kaip į fizikos sąvoką, renkasi analizuoti natūralią ir dirbtinę šviesą, juos skleidžiančius objektus. Pasak bienalės kuratoriaus Evaldo Mikalauskio, šių metų paroda ir tema taip pat neaplenkia ir perkeltinės šviesos prasmės, nurodančios išprusimą, viltingumą, nuoširdumą ir kitas dažnai pozityvumą žyminčias sąvokas. Taigi bienalės parodoje kuriamas margas individualių menininkų idėjų apie šviesą koliažas.

Dėl rekonstrukcijos uždarius Mykolo Žilinsko dailės galeriją, 4-osios Kauno tarptautinės grafikos bienalės organizatoriams teko ieškoti naujų erdvių. Daugiau nei trisdešimties menininkų iš Lietuvos, Europos šalių, Meksikos bei Australijos kūriniai eksponuojami galerijoje „Meno parkas“ ir Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje. Nemenko dydžio ekspozicija padalinta stengiantis visose parodų salėse atskleisti tiek temos interpretacijų, tiek atlikimo technikų įvairovę, nesiekiant vientisos naratyvo linijos vienoje ar kitoje galerijoje. Tad kalbėti atskirai apie parodos dalis atrodo neprasminga. Galima nebent pasakyti, kad įvertinus patalpų pritaikymo galimybes trijuose „Meno parko“ aukštuose nugulė didesnė dalis instaliacijų bei didelių matmenų kūrinių. Tačiau abi dalys funkcionuoja ir kaip viena bendra bienalės paroda, ir kaip individualios ekspozicijos – būtų sunku kažkurią įvardinti pirmosios tęsiniu ar papildymu, mat savitą istoriją pasakoja kiekvieno kūrėjo darbai.

1-oji bei 3-ioji Kauno tarptautinės grafikos bienalės siekė reprezentuoti tradicines grafikos technikas, o šioji pasižymi formų įvairumu bei tarpdiscipliniškumu. Tiesa, šių metų parodose netrūksta ir klasikinėmis technikomis atliktų kūrinių: Victoro Manuelio serija „Žemės vaikai“ (2018) linoraižinyje skleidžiasi grotesko estetika, kūriniai, pripildyti šiandienos laiką atspindinčių elementų, kalba apie socioekonominės krizės sukeliamus jausmus. Emocinį atsaką sukelia tiek deformuotos žmogaus figūros, jų supanašėjimas ir persidengimas su mašinerija, tiek nerimastingų ekspresyvių bei tikslių užtikrintų štrichų derinimas. O Olesyos Dzhurayevos kūriniai „Kažkur Paryžiuje“ ir „Šiaurės šviesa. Stokholmas“ (2020) atskleidžia visai kitokį linoraižinio technikos veidą. Lietuviškoje tradicijoje iškiliaspaudė grafika dažnai asocijuojasi su stilizuotomis, net primityvizuotomis figūromis, todėl menininkės kūriniai, realistiškai fiksuojantys tikrą akimirką, kiek primena gatvės fotografiją, pateikia įdomią prieigos prie šios technikos variaciją. Tradicinės giliaspaudės grafikos galimybes atskleidžia Sebastiano Laszczyko darbai „Baimė“, „Momentas“ ir „Kliūtis“ (2020). Trys kūriniai perteikia danse macabre motyvo interpretaciją, vizualizuoja autoriaus individualią patirtį per pandemiją bei karantiną ir jos universalumą. Kūriniai, kaip ir būdinga šiai technikai, pasižymi ypatingu preciziškumu, o ekspresyvią formą vaizdiniams suteikia neįprastas žiūros taškas.

Greta klasikinėmis technikomis atliktų kūrinių ir tradiciškai parodoje eksponuojamų atspaudų galima rasti grafikos ribas švelniai arba drastiškai peržengiančius darbus. Čia norisi paminėti Marijos Marciniolytės-Paliukės estampo technika atliktą, ekspozicijoje į erdvinę instaliaciją paverstą darbą „Niekada negali žinoti, kada tai bus tavo kova“ (2018–2020). Nors pasikartojantis motyvas, atrodo, nenutolsta nuo tradicinės grafikos, kūrinio idėją sustiprina vėliavų paskirstymas erdvėje, primenantis pasibaigusį mūšį, o jo rezultato interpretacija paliekama žiūrovui. Linas Blažiūnas „Šviesupėje“ (2020–2021) dažų paviršiaus gramdymo metodą derina su LED šviesa ir organiniu stiklu, taip natūralios gamtinės šviesos ir aplinkos vaizdinius perteikdamas per dirbtinį koncentruotą apšvietimą, o klasikinę grafiką iškeisdamas į technologijomis papildytą instaliaciją. Atskiro paminėjimo reikalauja ir ne vieno parodos autoriaus darbuose pasitelkta skaitmeninė grafika. Julija Račiūnaitė skaitmeninę tapybą naudoja kurdama iš pirmo žvilgsnio idiliškus gamtos peizažus, kuriuose geriau įsižiūrėję atrandame į natūralią aplinką įsiveržusių svetimkūnių – pramonės ir urbanistikos elementų. Triptikas „Logistikos centrai – arčiau gamtos“ (2019) kalba apie mūsų selektyvią sąmonę, kuri iš atminties išmeta netipinius bei nederančius elementus. Račiūnaitė, pasitelkusi skaitmeninę grafiką, savo darbų išraiškos formą priartina prie XVII–XIX a. tapybos stilistikos, o Elena Grudzinskaitė sąlyginai naują grafikos žanrą derina su fotografija. „Išplėstinis kraštovaizdis“ (2021) – tai nuo šių metų pradžios kasdien autorės telefonu fotografuotų nuotraukų koliažas. Iškirptą iš kiekvienos fotografijos maždaug 1 proc. vaizdo autorė klijuoja į abstraktų karantino realybės akimirkų rinkinį, o pailgo kūrinio banguojantis eksponavimas erdvėje atspindi menininkės tikslingos trajektorijos neturinčių pasivaikščiojimų motyvą.

Grafikos meno formas įvairiai transformuoja ir kiti menininkai: nuo klasikinių ir skaitmeninių formų derinimo, dailės ir grafikos sąlyčio taškų paieškų, videokūrinių bei objektų, instaliacijų ir kitų išraiškos formų pritaikymo. Šių metų bienalės autorių kūriniuose skleidžiasi platus požiūris į temą „Šviesos prigimtis“. Ji tiesiogiai siejama su grafikos technika, žvaigždėmis ir planetomis, telefonų ir kompiuterių ekranais. Šviesos sąvoką įprasminant per pačią kūrinio formą kalbama apie asmenines ir visuotines patirtis pandemijos akivaizdoje, internetinę prekybą bei mūsų asociatyvią atmintį, gamtos reiškinius, struktūras bei klimatą, architektūrą ir požiūrio į ją kaitą... Visko ir neišvardinsi – geriausia pamatyti. 4-oji Kauno tarptautinė grafikos bienalė pristato šią meno šaką kaip įvairialypę, palankią įvairiems eksperimentams bei transformacijoms, sąjungai su kitomis kūrybos sritimis, mus supančią nuolat ir galinčią kalbėti apie šiandien aktualias temas.

Kauno tarptautinės grafikos bienalės paroda galerijoje „Meno parkas“ ir Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veikia iki gegužės 30 dienos. Vėliau bienalės paroda bus eksponuojama Šiaulių dailės galerijoje ir Vilniaus rotušėje.