Daugyba iš pusių

Po kelių į atmintį įsirėžusių Arūnės Tornau parodų, kuriose atsiradę instaliatyvūs objektai naujai atrakino abstrakčiąsias drobes ir atvirkščiai, tikėjausi, kad ir šį kartą bus ne tik tapyba. Gerai pamenu, kaip ant galerijos grindų sudėti surūdiję nusakinimo piltuvėliai, surinkti Labanoro girioje, vienu metu veikė ir regą, ir vaizduotę. Rūdys ir kuriama mirganti faktūra jungėsi su tapyba, kurios dideliuose formatuose pasitiesę plotai veikė kaip dvasiniai paviršiai, drumsčiamų jausmų dėl vartotojiškai naikinto miško veidrodžiai (paroda „Donorai“ veikė Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ 2020 m.).

Neįmanoma pamiršti ir į išdidintas skudurinės lėlės galūnes panašių maišų grupių ant kitos galerijos grindų (2018 m. „Pabaiga yra pradžia“ galerijoje „Artifex“ ir personalinė paroda „Ištirpusios formos“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre). Maišai pritrombuoti autorės mamos namų tekstilės, kurios struktūroje įrašyti mylėto žmogaus judesiai, dėmesys, gyvenimas. Audiniai perduoti kitam būviui. Vienas iš drobinių objektų formuojasi lyg į augalo žiedą ar klausymo ragelį, mes dar nežinome, į ką, bet į naują gyvybės formą, kuri tuojau suvešės gamtos sutelktumą ir paslaptį sutraukusiose drobėse. Šiuo atveju drobės buvo terpė, gyvybės vieta, nors ir tylinti žiemos nuomariu kaip išblukę pernykščiai augalai, bet aiškiai galima justi, kad viskas tuoj prasiverš pumpurais, net ten, kur atrodė labiausiai negyva. Menininkė ir vaizdu, ir žodžiu formulavo, kad ją domina tarpinės būsenos, virsmas iš vieno į kitą.

Šį kartą rodoma tik tapyba, bet be deja, nes vėlgi, tik kitaip, atsiranda du pasakojimo veikėjai: aversas ir reversas. Idėjos rodyti abi Arūnės Tornau paveikslų puses autorė ir parodos kuratorė yra rašanti menininkė Aistė Kisarauskaitė. Tad ir pasakojimas kiek kitoks: ne toks intymus, bet kitaip asmeniškas. Jį kuria kuratorė, kviesdama pažvelgti į daugiau kūrybos pusių, ir tai įneša socialinį, lyčių vaidmenų aspektą.

Parodoje didelę dalį drobių galima apeiti, o apėjus aptikti, kad nutapytos jos ant margų staltiesių, lovos užtiesalo, siuvinėto audinio, tarnavusio paveikslu, juo, beje, plaukia undinė. Nors toji storesniu mėlynu siūlo kontūru išdaigstyta veikėja, atrodo, yra tik smagi parodos detalė, plaukikė atrakina buvimo moterimi menininke specifiką. Čia neturiu galvoje, kad Tornau kažkaip moteriškai kuria abstrakcijas apie kažkokią moterišką būtį. Tai yra stereotipiška ir visiška nesąmonė. Tornau kuriamos abstrakcijos yra tiesiog geros abstrakcijos, kurių moteriškumas čia pat išgaruotų, jei pakeistume etiketėje pavardę į vyrišką. Sunkiai, bet atkakliai besiirianti undinė kalba apie apsunkintą judėjimą. Kai vienu metu tempi ir darbą (aversas), ir namus (reversas). Ir nors darbo ir namų dilema aktuali ir menininkams, pavyzdžiui, estų menininkas Markas Mäetammas savo juodojo humoro piešiniuose vis vaizduoja, kaip atsikratyti šeima, kad būtų nors kiek laiko kūrybai, turbūt nė vienas lankytojas į staltieses nesureagavo kaip į vyrišką objektą. Virtuvė, barščiai, „mama, kur žirklės?“ ir pan. – sfera, į kurią niekas nesikėsina. Su visais sunkumais ir malonumais ji tampa kūrybos dalimi. Gal dažniau reverso pavidalu, bet nebūtinai.

Staltiesių masinės gamybos raštų konkretumas, tiesiaburnis linksmumas ir ryškios spalvos gerai kontrastuoja su menininkės tapybos santūrumu. Kontrastuoja ne tik konkretus ir abstraktus vaizdas, bet ir turinio gylis. Abstrakcijos turi potvynio jėgos, jos nėra tik kokios nors gražios spalvų dėmės. Sluoksniavimu Tornau sukuria mažiausiai dvi gelmes. Vieną seklią, ją akys identifikuoja kaip keliasdešimties centimetrų gylį, tokią performatyviu aktu mokėjo ištaškyti dabar jau modernizmo popfigūra Jacksonas Pollockas. Kita, daug sunkesnė ir reikalaujanti ne tik meistrystės, bet ir brandos suformuojama per panašaus dauginimą, kartojimą, nes taip atsiranda dėsnis, tėkmė, neatsitiktinė jėga. Ir toji jėga toliau asocijuojasi su gamta, pirmiausia dėl spalvų. Nužvelgiant bendrą vaizdą prisimerkus, galima atsidurti Nidoje. Yra pilkas jūros mėlis, šešėliai ant kopų, miškas. Bet tai ne lyrinis vaizdelis, tai tylus ir tvirtas, visada esantis gaivalas ir virsmas.

Tad ką mums davė undinė ir staltiesės – išvirkščioji kūrybos pusė? Platesnį vaizdą ir kūrybos kainą, kurie įkrautą Arūnės Tornau paveikslų paviršiaus jėgą padaugina iš dviejų.

Paroda veikia iki balandžio 24 d.