Skirtingu žvilgsniu

Retrospektyvioje apžvalginėje ekspozicijoje VDA parodų salėse „Titanikas“ pristatomi piešimo, tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos, dizaino, vitražo, tekstilės ir videokūriniai – rodoma daugiau kaip 150 Dailės skyriaus mokinių darbų, kurie buvo sukurti nuo jo įsteigimo 1960 m. iki šiandien. Ta proga savo įžvalgomis apie šioje mokykloje puoselėjamų tradicijų tęstinumą ir jų kaitą, mintimis, ką reiškia būti „čiurlioniuku“, pasidalino buvę ir esami Dailės skyriaus mokytojai bei mokiniai.

Arvydas Každailis – grafikas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2002).

1965–1971 ir 1973–1987 m. dirbo mokytoju Dailės skyriuje

Tuomet, kai dirbau mokykloje, buvo visai kita visuomenė nei šiandien. Atėjus naujoms kartoms, pasikeitė ir kūrybos problemos, o anuomet mes gyvenome vienoje didelėje problemoje. Mūsų užduotis mokykloje buvo dvejopa: pirma, siekėme atgaivinti ir išsaugoti tai, kas buvo pradėta tarpukariu, antra – ieškoti, ką dabar daryti nauja. Visų svarbiausia buvo išlaikyti lietuviškumą, išlikti, kuo esame. Visuomet tvyrojo absoliutus pasitikėjimas tarp mokinio ir mokytojo, jo uždirbti nereikėdavo, įsivyraudavo avansu.

Mano asmeninis tikslas mokykloje buvo palaikyti lotyniško šrifto tradiciją. Lotyniškas šriftas, mano supratimu, yra vienas didžiausių žmonijos sukurtų stebuklų.

Baigęs mokytojo darbą atsitraukiau nuo mokyklos veiklos, bet visuomet susidomėjęs iš šalies stebiu, kas joje vyksta. Paroda tikrai atitinka pavadinimą, nes joje matoma tradicijų ir inovacijų pusiausvyra, nėra erzinančių, provokuojančių tendencijų. Džiugu, kad atėjusi naujų pedagogų karta neatmeta pradėtų tradicijų, o kartu užsiima ir laiką atitinkančiais ieškojimais. Dabar mokykla išlieka oazė, kurioje atfiltruojami tikri, vertingi dalykai. Linkiu ir toliau tokiems išlikti.

Vidmantas Jusionis – tapytojas, 1972–1979 m. mokėsi Dailės skyriuje. Nuo 1987 m. dirba mokytoju Dailės skyriuje

Kai rengėme šios parodos ekspoziciją, man buvo svarbu ir atspindėti tai, ko pats mokiausi, ir atliepti kuo didesnę kūrybos principų įvairovę – parodyti daugumos mokykloje dirbusių mokytojų indėlį. Todėl tapybos darbų ekspozicijoje matysime darbus mokinių, kuriems vadovavo įvairiu metu mokykloje dirbę, skirtingos meninės patirties mokytojai tapytojai: Aloyzas Stasiulevičius, Romualdas Kunca, Valentinas Antanavičius ir kiti.

Naujausi tapybos darbai pristatomi mažų etiudų serija – tai beveik šimtas kompozicinių sumanymų, kuriuos gali pamatyti (ir savo autorystę atpažinti) tiek anksčiau, tiek dabar besimokantys mokiniai. Parodoje man įdomi ir grafika, ir veltinio tekstilė, kuri yra labai tapybiška, išsiskiria spalvingais darbais. Giliomis tradicijomis pasižymi vitražas, kurį Dailės skyriuje įtvirtino Antanas Garbauskas, kompozicija – šiai dailės šakai nuo seno mokykloje skiriama daug dėmesio. Apskritai labai svarbus buvo laisvai mąstančių mokytojų – Leono Lino Katino ir Egidijaus Talmanto – indėlis formuojant drąsų, atvirą nepriklausomą jaunųjų menininkų požiūrį. Kaitos požiūriu, mano manymu, išryškėja trys tendencijos. Pirma, realistinė kryptis, susijusi su natūros studijomis, antra – abstraktaus vaizdavimo principų plėtotė. Trečia, skulptoriaus Petro Mazūro šioje mokykloje kadaise diegtos erdvinės plastikos tradicijos ir stiprėjantys socialinių konceptualiųjų menų procesai.

Linas Blažiūnas – grafikas, 1997–2005 m. mokėsi Dailės skyriuje. Nuo 2015 m. dirba mokytoju Dailės skyriuje

Rengiant parodą buvau atsakingas už grafikos kolekcijos sudarymą. Stengiausi peržiūrėti kuo daugiau mokyklos fonduose esančių grafikos rinkinių. Norėjosi parodyti įvairaus laikotarpio grafikos darbus. Bendra kolekcija buvo sudaroma daugiau intuityviai, parodant mokykloje atliekamų įvairių grafikos technikų įvairovę. Darbai ekspozicijoje, kai kuriose vietose, yra grupuojami panašių motyvų principu. Pavyzdžiui, Jurgos Ivanauskaitės litografija gretinama su Juozapo Švelnio ofortu, Dainos Steponavičiūtės litografija – su Ernesto Zacharevičiaus linoraižiniu: šiuo atveju ryški paralelė „mokytojas ir mokinys“. Motyvai panašūs, tačiau visiškai skirtingos kartos. Žiūrovas šioje parodoje gali net neskaityti, kas parašyta ant etikečių, ir nevertinti mokyklos kaitos skirtumų, nes iš nedidelių kolekcijų vargu ar pavyktų tai padaryti. Aš parodą matau kaip vientisą organizmą, labiau ne atskleidžiantį pasikeitimus, o parodantį tęstinumą, tradicijas. Grafikos dalyje tai būtų senųjų technologijų puoselėjimas, akademinio piešimo svarba.

Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla sudaro ypatingas sąlygas mokinių saviraiškai ir kūrybiškumui klestėti. Vaikai įsitraukia į savo mėgstamas veiklas. Jų motyvacija ir įkvėpimas, atsirandantis ugdymo procesuose, yra tikro „čiurlioniuko“ bruožai. Parodoje eksponuojamas, ko gero, didžiausias mokyklos istorijoje kūrinys – tai beveik septynių metrų Saulės Šmidtaitės, prieš keletą metų baigusios mūsų mokyklą, troleibuso „ūso“ piešinys grafitu. Toks atvejis, atskleidžiantis ypatingą jauno žmogaus užsidegimą kurti nepaisant jokių išankstinių ribų, manau, puikiai parodo, ką reiškia būti „čiurlioniuku“.

Marija Šnipaitė – skulptorė, 1999–2007 m. mokėsi Dailės skyriuje. Nuo 2019 m. dirba mokytoja Dailės skyriuje

Žodžiai „tradicija“ ir „kaita“ bei greta atsirandanti 75 metų atkarpa nuteikia įpareigojančiai ir kiek... stingdančiai. Šiaip ar taip, didesnė šios mokyklos istorijos dalis vis dėlto nėra pačios patirta, o tik apčiuopiama iš nugirstų, perskaitytų istorijų, todėl vengčiau į ją žiūrėti itin retrospektyviai.

Laikas „čiurlionkėje“ – sodrus, intensyvus, iššūkius keliantis. Sugrįždama į metą, kai pati mokiausi čia, turbūt ryškiausiai atsimenu vyresniąsias klases, kai visa, ką gaudavau mokykloje ir ką su tuo veikdavau, ėmė atsirasti vienokiame ar kitokiame santykyje su savarankiškai atrandamu kultūriniu lauku, besiformuojančia pasaulėžiūra. Būtent šioji kaita, kai paaugi nuo mokinio, tiesiog įgyvendinančio kūrybines užduotis, iki vertinančio, pasirenkančio, sudvejojančio, man žaviausia. Tam, kad šioji kaita galėtų įvykti, neabejotinai reikia mokytojo, kuris gebėtų būti ne „virš“, o „šalia“. Džiugu, kad pavyko tokių sutikti. O dabar, atsidūrus mokytojos pozicijoje, tarsi pasikartoji viską iš naujo, tik šįkart – iš stebėtojo perspektyvos.

Dominykas Cinauskas – 2007–2019 m. mokėsi Dailės skyriuje

Niekada nebūčiau pamanęs, kad po mokyklos baigimo atsiras tokių situacijų, kai reikės geriau nutylėti, jog esi „čiurlioniukas“. Nežinau, gal tai pavydo ar kažkieno neišsipildžiusių svajonių reikalas... Esi tarsi antspauduotas – „pateptasis“ arba „prakeiktasis“... Labai keistas jausmas.

Menų mokykla mus išleidžia jau „paformuotas“ asmenybes, jau kuriančius jaunuosius menininkus. Kai atsiduri kitoje aplinkoje, kur tave norima vėl iš naujo „lipdyti“, pasidaro labai sunku. Tenka vis įrodyti sau ir kitiems, kad jau turi šiokį tokį bagažą, net ir tai, kur link nori judėti toliau. Tau sakoma: ne, geriau daryk tą ir tą, o jei jau tą darei mokykloje? Mūsų mokykloje jautiesi kaip šeimos narys – mes vieni kitus žinom, sekam kūrybą. Niekas kitas taip gerai tavęs nesupras, kaip kitas „čiurlioniukas“. Čia labai saugi aplinka, kur galima reikštis tarpusavyje. Nuo pat mažų dienų tave supa žmonės, su kuriais gali dalintis idėjomis, diskutuoti apie vieni kitų kūrybą, kas turbūt būtų sunkiai suvokiama ir suprantama besimokant kitoje mokykloje. Visai kiti prioritetai formuojasi, kūrybos planai.

Man labai pasisekė, kad patekau pas tokius mokytojus (pavyzdžiui, Giedrių Plechavičių), kurie man neprimetinėjo idėjų ir leido reikštis taip, kaip aš noriu. Patys pirmieji skulptūros patyrimai kaip tik motyvavo žiūrėti į discipliną plačiau, kalbantis apie meną ir menininkus, aptariant parodas. Svarbu, kad buvo galimybė mokytis tarp kuriančių mokytojų, kurie yra tau autoritetai ne tik kaip asmenybės, bet ir kaip menininkai. Tai tikrai yra šios mokyklos sidabrinė lėkštutė, kai dar sėdėdamas mokyklos suole gali su jais bet kada konsultuotis ir jie tau padės. Pavyzdžiui, Rita Mikučionytė, Linas Blažiūnas, Gediminas Akstinas, Rimantas Milkintas, dabar – Marija Šnipaitė.

Saulė Šmidtaitė – 2011–2019 m. mokėsi Dailės skyriuje

Tikiu, kad kiekvienas, baigęs šią mokyklą, su ja turi savitą santykį, mato ją skirtingu žvilgsniu, kartais dvilypiu. Slenkant metams ir kiek atsitraukus, bandau suformuoti savąjį požiūrį, bet suprantu, kad nuomonė vis kinta. Pamenu, mokykloje mokytojai visada kartodavo: „augate šiltnamyje, išėjus viskas bus kitaip“. Tada buvo sunku tai suvokti, bet dabar – visiškai sutinku, mes buvom lyg savotiška bendruomenė.

Mokykloje turėjau daug erdvės eksperimentams, taip pat pasisekė laiku sutikti mokytoją Liną Blažiūną, iš kurio jutau begalinį palaikymą – jis suprato mano kūrybos kalbą ir įkvėpė drąsos. Tai buvo intensyvus laikotarpis, užgožęs viską aplinkui, po kurio reikia laiko atsitokėti, atsiriboti ir pradėti kurti save iš naujo.

Parengė Vytenis Baura, Rita Mikučionytė