Velnias gyvūno kailyje

Įkūnytas velnias, kurį sutikti nebaisu, – tokios lietuviškos mitologijos ir tautosakos interpretacijos Serenos Pečiūnaitytės parodoje „Velnias iš gamtos“. Paroda šiuo metu Velnių muziejuje veikia tik virtualiai, tačiau turi ir fizinį pavidalą iki balandžio 18-osios. Nors velnio tematika pirmiausia asocijuojasi su blogio ir šėtono sampratomis, parodoje atskleidžiami kur kas nuosaikesni, gyvenimiškesni baltiškosios tautosakos motyvai. Turtingame sakytiniame palikime velnią sutiksime dažnoje pasakoje, mite ar sakmėje, kur jis turi svarbių funkcijų (pvz., pamoko) ir tikrai ne visada bus didžiausio blogio įkūnytojas. Tautosaka šio veikėjo atžvilgiu yra gana draugiška ir apie jį kalbama visaip. Neretas motyvas – kai davatkų, bobų ar kitų personažų išsigandęs velnias pats bėga slėptis. Parodoje svarbesnis jo aspektas yra gudrumas bei neeilinė savybė – mokėjimas keisti tapatybę. Velnias gali pasiversti bet kuo: ponaičiu, medžiotoju, paukščiu ar daiktu, dažnai sutinkamas gyvulio ar gyvūno kailyje. Matyt, jis gali pavirsti ir meno kūriniu, tad nors į parodas vaikštau, bet gyvai sutikti bijau.

Anotacija mums paaiškina: „Parodoje pristatomi menininkės Serenos Pečiūnaitytės darbai, įkvėpti dailininko Antano Žmuidzinavičiaus surinktos velnių kolekcijos, paties velnio įvaizdžio lietuvių mitologijoje ir tautosakoje. Jos kuriamus (arba Serenos fantazijos dėka gimstančius) vaizdinius galima susieti ir su lietuvių tautiniu folkloru, mūsų senaisiais mitais ir sakmėmis.“ Parodos kuratorius Gintaras Kušlys įžvelgia, kad darbuose galima aptikti sąsajų ne tik su A. Žmuidzinavičiaus velnių kolekcija, bet ir įvairiomis kultūromis: ir su baltiškuoju pradu, ir su Rytų filosofija, tačiau lietuviška pasaulėžiūra, žinoma, dominuoja. Autorė dar patikslina, kad jos velniūkščiai arba, kaip pati šmaikščiai vadina, „žvėrinčius“, yra iš gamtos ar laumių pasakų. Tai gamtinių, animalistinių siužetų grafikos darbai, savo išraiška artimi ir mitinei velnio tematikai, profesionaliai pritaikytai ir prie muziejaus temos.

Dailininkė studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje, aktyviai rengia personalines parodas, o jos kūryba pažįstama ir tarptautiniam žiūrovų ratui, rodyta Slovėnijos, Lenkijos, Japonijos ir Serbijos publikai. Kūriniuose dominuoja gyvūnų motyvai, dažnai išreikšti per dinamišką ir ekspresyvų siužetą. Tą matėme ir ankstesnėse parodose, tokiose kaip „Snukučiai“ (2018) ar „Vivat Reptilium“ (2020), jose autorės braižas gerai atpažįstamas.

Naujausioje parodoje „Velnias iš gamtos“ eksponuojama aštuoniolika Pečiūnaitytės grafikos darbų, atliktų vadinamąja sausos adatos technika, kurią taikydama autorė išgauna kontūrų minkštumo efektą. Tai figūroms suteikia dinamiškumo ir ekspresijos. Jos gamtiškasis velnias labai primena gyvą, judančią ir jaučiančią būtybę, o minkšti kontūrai net sukuria plastiško judesio efektą. Pristatydama parodą menininkė pasakoja: „Mano velnias visai ne velniškų savybių, jis yra grynai tikras gyvulys su žmogaus atspalviu.“ Kad ir kiek velnią mitologizuosime, ko gero, jis nuo žmogaus išraiškos toli nepabėgs. Darbuose matome, jog kipšo tapimą kipšu lemia gyvūnų kūno savybių pasirodymas, vienur jo pavidalas skleidžiasi per ožio ragus, kitur – per veršio formą.

Parodoje matyti ne tik menininkės pamėgtas gyvuliško prado išryškinimas, bet ir daugelyje kūrinių gerai regima žmogaus kūno išraiška. Darbai pasižymi originaliais grafiniais sprendimais, nes dalį kompozicijų lėmė atspaudui kurti pasirinktos šukės forma. Atskira tema yra satyriniai siužetai: velnias įkurdinimas moterų pliaže, keistus pojūčius provokuoja neideologizuoto moters kūno ir naminio paukščio vaizdo derinys. Patarlėse sakoma, kad kartais moters reikia bijoti labiau nei velnio. Autorė, regis, nori šią baimę tyčia pakurstyti. Yra nemažai pasakų, kuriose velnias ir pats apgaunamas – lieka kvailio vietoje. Kituose darbuose yra personažų, kurie pasakoja apie piktojo vedimą į nuodėmes: vaizduoja apsirijimą, tinginystę. Visi jie turi žmogaus kūno bruožų. Parodos „Velnias iš gamtos“ siužetų pasirinkimas nėra naujas ar nematytas, tačiau mitinės būtybės įasmeninimas į išraiškingus personažus, siužetų sujungimas nuskamba naujai ir įdomiai.

Darbai išraiškingi savaime, bet ypač gerai jie atsiskleidžia aplinkoje su tokiu palankiu kontekstu – Velnių muziejuje. Tautosakos įtaką ir įspūdį sustiprina ir kai kurie grafikos darbų pavadinimai patarlių ir priežodžių motyvais: „Ožka, tu, su karoliais!!!“, „Žilė galvon – kipšas uodegon“, tai tik sutvirtina menininkės žodžius, jog šios serijos idėjos ir įkvėpimas kilo iš pasakų ir folkloro pasaulio.

Nors ir galima nuspėti, kodėl visi „virtualios parodos“ darbai nėra prieinami, nuotolinis susipažinimas su menininke ir jos darbų pateikimas šiek tiek glumina: grafikos darbai anonsuojami miglotai, o vaizdų rodoma per mažai, kad šią ekspoziciją galėtume laikyti tikrai virtualia. Ir videomedžiagoje negali įdėmiai pasižvalgyti, todėl ar neverta pristatymą tiesiog ir vadinti anonsu, t.y. parodos pažadu? Belieka laukti atvertų durų sukurstytam smalsumui pasotinti.

Vertinant parodos sumanymą, bendrą estetinį vaizdą ir atskirus grafikos darbus, galima įžvelgti nuotaikingą požiūrį į mitologinę personą, kurią vienareikšmiškai geriau sutikti parodoje nei realybėje. Profesionalaus meno sąveika su folkloru, archetipų simbolika – dažnas reiškinys kultūros lauke, žiūrovui sudarantis sąlygas ne tik estetiškai grožėtis menu, bet ir apmąstyti vizualiai pateiktą vidinę kūrinio prasmę. Todėl ne vien šmaikščiu pasakų personažų įkūnijimu paroda paliečia, po jos apžvalgos tampa aišku – meno ieškau, velnio vengiu.