Karantino spalvos ir asmeninė erdvė

Parodos „Kailinė apykaklė“ kūriniai dar 2019-aisiais buvo eksponuojami Diuseldorfe, Vokietijoje, o 2020-ųjų gale atkeliavo ir į Lietuvą. Ekspozicijos idėja – paprastą erdvę paversti asmenine, lyg tai būtų žmogaus gyvenamas butas. Sumanymui įgyvendinti buvo atrinkti įvairių specialybių ir kartų menininkų kūriniai. Dalyvauja lietuviai Ina Budrytė, Vaiva Čyvaitė, Audrius Janušonis, Aistis Kavaliauskas, švedas Axelis Linderholmas, vokietė Marie Aly bei latvis Andris Eglitis.

Dėl karantino apribojimų ši paroda buvo virtuali, prieinama per galerijos „Meno parkas“ feisbuko paskyrą, tačiau man pavyko ją išvysti gyvai Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas). Parodos idėjos autorius Žilvinas Landzbergas siekė perteikti „nuolatinį judesį, sustabdytą kadre“, kaitą, virsmą, paklausti, ar laukinė ir žmogiškoji prigimtys gali vėl „tapti vieniu“. Vienai vaikščiojant po parodą kilo mintis, kad šiais metais parodos idėja gali būti suprasta truputį kitaip nei buvo Vokietijoje, juk dabar mūsų nuolatinį judesį pakeitė karantino pristabdytas pasaulis, privertęs ne tik daugiau laiko praleisti savo namuose, bet ir atsigręžti į mūsų pačių vidų.

Įėjusi į patalpą, išvystu po kelis sugrupuotus menininkų paveikslus bei skulptūras, kurie iš pažiūros neatrodo susiję. Tai skatina pačiai kurti istoriją, o ne mėginti ją įskaityti. Kadangi patalpa maža, galima vienu metu apžvelgti beveik visus kūrinius: tiek šviesaus, tiek tamsaus kolorito. Pirmas paveikslas iš kairės mus tarsi bando supažindinti su atmosfera – tai žaismingas Inos Budrytės darbas, kuriame dominuoja rožinė spalva. Iš šio paveikslo pavadinimo kilo parodos pavadinimas, jame šnekučiuojasi gyvūnas ir žmogus, kurie, atrodo, puikiai sutaria. Čia „Kailinės apykaklės“ anotacijoje minimos dvi prigimtys – laukinė ir žmogiškoji, kurios ieškodamos santarvės žmoguje paprastai susikerta. Nesuvienijus jų arba bandant prislopinti vieną iš pusių, susiduriama su įvairiais sunkumais, melavimu pačiam sau ir bandymu įsiteikti kone kasdien besikeičiančiai kultūrai.

Man įstrigo, kad tokie šviesaus kolorito kūriniai kabo tik du, einant toliau spalvos tamsėja, galbūt parodydamos skirtingus žmones ir jų charakterius. Taip pat tai galėtų būti aliuzija į tai, kaip kiekvienas žmogus pristato save: iš pradžių ryškus tik fasadas, o dvejonės, sunkumai pasimato tik tuomet, kai geriau su žmogumi susipažįstame. Todėl bandau geriau pažinti šią parodą, lyg bandyčiau pažinti naujai sutiktą žmogų, ir einu toliau.

Paskutinę mano mintį apie žmogaus atsiskleidimą pagrindžia ir kitas paveikslas, jame matau šviesulį, kurio atspindys nėra toks ryškus, jis liejasi ir blunka: prieš mano akis latvio Andrio Egličio drobė pavadinimu ,,Dirbtinė šviesa“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ten turėtų būti pavaizduotas mėnulis, atsispindintis vandens telkinyje, tačiau jo forma keista, ir panašu, jog atvaizdas atsispindi visai ne vandenyje, o ant žemės padėtame pailgame veidrodyje, gamtos apsuptyje. Toks nakties vaizdas man visgi primena mėnesieną, kuri gali nušvisti tik dėl saulės skleidžiamos šviesos, o ją pačią mes galime vadinti tik dirbtine šviesa. Juk gerai žinome, kad žmonės yra linkę slėpti savo emocijas „po kaukėmis“, tačiau dabar mes iš tiesų užsidengėme veidus kaukėmis ir tik saugioje erdvėje galime tiek tikrąja, tiek perkeltine prasme jas nusiimti. Parodoje vyraujančios juoda, tamsiai mėlyna spalvos kuria slegiančią emociją.

„Kailinės apykaklės“ kūriniai beveik visi suskirstyti poromis, ir mano mėgstamiausias buvo neutralusis duetas, kurio viename iš paveikslų įžvelgiu olas, negyvybingą peizažą, o šalia padėta skulptūra primena krateriais išmuštą molinį mėnulį. Būtent čia neutralumas neatrodo nuobodus, jis spinduliuoja pusiausvyrą, ramybę.

Jei kūrinius lygintume su žmonėmis, jie parodoje atrodė labai skirtingi, įvairiausių charakterių, profesijų, pasaulėžiūrų – it nesusiję tarpusavyje praeiviai, tačiau visi jie, net ir mums nežinant, susijungę nematomais saitais. Būdama viena kambaryje, galėjau įsivaizduoti, kaip mezgasi jų ryšiai, ką jie slepia, kaip jų dvi prigimtys skleidžiasi ribotoje erdvėje. Stebėdamas parodą imi galvoti, koks mano bei man pažįstamų žmonių judesys buvo sustabdytas ir turi per karantiną išsitekti bute. Kaip, dabar atidžiau stebimas, atrodo jūsų butas, tas, kuriame gyvenate, ir vidinis?