Reliatyvumai

Tapytojos Aušros Vaitkūnienės ir grafiko Rolando Rimkūno paroda, papildyta abiejų menininkų pokalbiu su filosofu Stasiu Mostauskiu, vadinasi „Šviesmetis“. Pavadinimas nurodo į vis labiau juntamą, patiriamą būties ir tikrovės, erdvės ir laiko reliatyvumą, kuris taip pat iškelia kūrėjams esminius klausimus apie meninio pasaulio reliatyvumą, sąlygiškas raiškos formas ir ribas, santykinį prasmės susidarymą ir jos vertinimo kriterijus. Eksponuojami kūriniai nurodo į kitą gyvenimo ir kūrybos matmenį, kurį galima apibūdinti antikinės filosofijos terminu logos spermatikos (išreiškiančiu pasaulinio proto ar visuotinės sąmonės kaip gyvo organizmo sampratą, kuri išauga iš metasėklos, įsikūnija universaliose gyvenimo formose ir nuolat pasirodo metafizinės tiesos blyksniais). Abu menininkai nukreipia žvilgsnį nuo sociopolitinių diskursų ir kultūrinių tapatumų, apie kuriuos tiek daug ir įvairiai svarstyta pastaraisiais dešimtmečiais, į pirminę gamtinę ar kosminę sąmonę. Žvilgsnį taip pat lydi intensyvūs apmąstymai, ar meno – tapybos ir grafikos – kalba tebėra prasminga ir savipakankama absoliutaus neapibrėžtumo ir nepastovumo aplinkoje.

Aušros Vaitkūnienės paveikslai atspindi subtilias gamtines patirtis, parsivežtas iš nuošalaus Margionių kaimo. Jos rezonuoja dabarties žmogui atpažįstamas būsenas ir jausenas, kai atitrūkę nuo ekranų gamtą pamatome kaip sukeistintą realybę ir iracionalią tikrovę. Prieš keletą dešimtmečių tokią stiprią netikrumo ar virtualumo būseną buvo galima patirti išėjus iš kino teatro, t.y. nužengus iš sukurtos iliuzijos į miesto gyvenimo realybę. Dabar gyvename aktyvioje medijų suformuotų iliuzijų ir įvaizdžių aplinkoje, iš kurios akiračio ištrūkus gamta atsiveria kaip fantastiškai kitas pasaulis.

Todėl iš pažiūros peizažinė Vaitkūnienės tapyba apžaidžia tai, ką būtų galima pavadinti banalybe, ir atskleidžia gyvosios augmenijos kaip ypatingo viseto paslaptingumą. Neišeidama iš tapybos ribų – šviesos, spalvų, faktūros priemonėmis, savitai siedama impresiją ir ekspresiją – tapytoja išradingai keičia perspektyvas, kurios neturi apibrėžtos erdvės ir kuriose jungiasi pirminės sąmonės ir žmogiškosios pasąmonės plotmės. Kai kurie paveikslai susijungia į kinematografinius ciklus, kurie montažo principu išreiškia mūsų pasaulio daugiaperspektyvumą, reliatyvumą ir nujaučiamas inversijas. Kaip būdinga Vaitkūnienės kūrybiniam braižui, bauginančią gelmę ji papildo šmaikščiu ir ironišku folklorizmu – ryškiomis spalvomis tviskanti musė ar panašus gamtos veikėjas jos paveiksle į prasmės ieškantį žiūrovą žvelgia tarytum iš kitapus atsibeldęs marsietis, susižavėjęs šokoladiniu „Mars“ batonėliu.

Ekologinės krizės kontekste žemės ir kosmoso procesai, žmogaus santykio su gamta tema tampa išskirtine filosofinių ir meninių refleksijų sritimi. Tačiau tapytojai rūpi ne politikos ir medijų iškeliama klimato kaitos tema ir ne filosofijoje ar meno praktikoje įvairiai aktualizuojama antropoceno būklė. Klausimuose, kuriuos tapytoja užduoda filosofui, galima jausti bendresnį nerimą dėl žmogaus likimo, taip pat kūrybos ir tapybos išlikimo po naujųjų technologijų invazijos. Tuose klausimuose glūdi ne tik naujovių besivaikančios kūrybos ir pasaulio santykio, bet ir pačios tapybos medijos apmąstymas.

Nesistengdama peržengti tapybos ribų, Vaitkūnienė plėtoja tam tikrą mikroontologiją, klausdama: o kas toliau? Toks ontologinis posūkis pastebimas ir kitose kūrybos ir tyrimų srityse. Vis dėlto pačios tapybos nereikėtų skubėti nuvertinti ar laidoti. Įsivyravus konceptualiam menui, tapyba lyg ir buvo nustumta į kultūros paraštes kaip senstelėjusi kūrybos medija, pirmenybę teikiant naujoms ar mažiau su meno rinka susijusioms formoms – instaliacijai, performansui, videokūrybai. Tačiau tapyba vis sugrįžta į šiuolaikinio meno areną, nors kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, ji visą laiką išliko gyvybinga dabarties meno forma. Galbūt kaip ir susvetimėjimas su pasauliu, su pačiais savimi, taip ir susvetimėjimas su tapyba išreiškia pastangas susitikti su profesionalioje tapyboje vienaip ar kitaip išreiškiamais transcendentiniais tikrovės blyksniais.

Rolandas Rimkūnas, priešingai, išryškina grafikos ribų elastingumą ir reliatyvumą. Įvairiomis technikomis (rašiklis ant popieriaus, tempera) atliktuose meno kūrinių cikluose „Gott mit uns“ („Dievas su mumis“), „Arbeit mach frei“ („Darbas išlaisvina“), „Nevaldomi nuodingi grybai tinka piešti“ jis plėtoja mikrosemiotiką. Abejodamas menine metafizika ir sukonstruota vaizdine sąmone, jis pateikia ir dokumento (išrašo iš KGB archyvo) kopiją, ir masinės produkcijos vazoną kaip istorinę ir kasdienę „grafiką“, kuri, kaip ir meno kūrinys, teikia mums įvairias temas ir idėjas, atveriančias egzistencines prasmes. Dešifruodamas įvairiakalbes ideologinės sąmonės klišes, reflektuoja tiek mąstymo visuotinumą, tiek viešpataujančių dogmų kontekstinį reliatyvumą.

Į meno lauką ir savo kūrybinius ieškojimus Rimkūnas žvelgia ir su šiokia tokia ironija, tarsi iš išorinio žiūros taško, mėgindamas aptikti pažeidžiamą skirtį tarp prasmių ir pseudoprasmių. Meno lauke įžvelgdamas tiesos ir melo reliatyvumą, pasigenda tikrumo, kūrybinės moralės ar moralinės vaizduotės. Todėl apmąstydamas meno ir kintančio socialinio gyvenimo santykį, taip pat menininkui primetamus vaidmenis, jis neišvengiamai grįžta prie pačių universaliausių vaizdinių ir dangaus skliaute pasirodančių ženklų.

Aptardamas ciklo „Dievas su mumis“ (2010–2011) genezę, Rimkūnas teigia, kad temperos kūriniai gimė apmąstant užrašą ant vermachto kareivio diržo sagties. „Tą frazę naudojo skirtingų armijų kareiviai, kovodami su savais priešais. 2011 metais „sėdėdamas duobėje“ irgi tikėjau, kad „dievas su manim“. Manau, kad tuo tikėjo ir mano senelis užjūrio kasyklose, ir rusakalbio tardytojo mušamas tėvas, ir tardytojas, mušęs mano tėvą, ir visi sovietmečio blokinių namų berniukai – mano kaimynai, dabar šnekantys anglų, vokiečių, ispanų, lenkų kalbomis... Paišydamas tušinuku „Gott mit uns“ atradau ne tik debesis, bet ir lėktuvų paliekamus pėdsakus. Banalu, bet tas takas danguje yra tarsi visų mūsų įvairiakalbiai tikėjimai, norai, troškimai, siekiai... Skirtingi ir kartu vienodi. Veržlūs kaip skrydis, tačiau paliekantys tik menką, beribėje dangaus platybėje išsisklaidančią ir išnykstančią baltą juostą.“ Rimkūno kūryboje ryškėja mintis, kad kūrybos ir gilesnės prasmės planai neretai keistai prasilenkia vienas kito atžvilgiu, o prasmės klausimai atsiveria retomis būties tikrumo akimirkomis.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad žymių Kauno menininkų kūrybą šioje nedidelėje parodoje sieja tik raudonosios musmirės motyvas, skirtingai interpretuojamas tapytojos ir grafiko darbuose. Galbūt tai irgi nėra atsitiktinumas, nes kaip tik augalų ir grybų sąmonė, kurioje mokslininkai dabar ieško žmogaus sąmonės ištakų, tapo viena naujųjų filosofinių tyrinėjimų sričių (turiu omenyje Emanuele’s Coccia, Michaelio Marderio veikalus). Vis dėlto artimiau šiuos menininkus sieja tikrovės ir meno perspektyvų reliatyvumas ir žaismė, kuri atveria ir prasmės, ir beprasmybės pojūtį.

Lyg ir nieko ypatingo, tik keletas paveikslų bei keletas juos lydinčių filosofinių minčių, o vis dėlto paroda liudija apie tai, kad vizualinį posūkį, kuris žavėjo technologinėmis naujovėmis ir naujomis meninės raiškos ypatybėmis, tarytum nustelbia ontologinis posūkis, kuris skatina pažvelgti į pasaulį kaip į baroko epochos filosofo Gottfriedo Leibnizo aprašytą išsėtinę monadą, sudarytą iš begalės viena kitą keičiančių perspektyvų, kuriose viskas yra persipynę vienas su kitu, išplaukia vienas iš kito, ir kuriose nėra aiškių ribų tarp žmogaus ir gamtos, kultūros ir natūros, kasdienių ir dvasinių patirčių. Ir vis dėlto tokia kintančio mąstymo ir žiūros kryptis savaime nesukuria prasminių sąsajų, todėl stoviniuojant po parodos atidarymo patiems menininkams kyla klausimų apie meno parodų prasmingumą ir menininko pastangas kurti, bendrauti bei dalintis.

Paroda veikia iki lapkričio 8 d.