Marko Mäetammo paroda „Sex, Death and Holy Moly“ „Meno parko“ galerijoje
„Šiandien gėdijamasi kalbėti apie mirtį ir jos kančias, kaip kadaise buvo gėdijamasi kalbėti apie seksą ir jo malonumus“, – dar 1975-aisiais savo žymiajame veikale „Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje“ rašė istorikas Philippe’as Arièsas. Jis akcentavo nesutapimą tarp „knyginės plepios mirties“ ir gėdingos bei tylios mirties realybėje. Pasak jo, kasdien vengdami priimti mirtingumo idėją ar taikstytis su artimųjų gedulu, galiausiai į mirtį žmonės atsigręžia tik kaip į neišsenkančią anekdotų temą. Minėtame veikale numanomas vėlyvojo XX a. laikraščių skaitytojas domisi mirtimi „kaip draudžiamu ir truputį nepadoriu dalyku“, o šiandieninis žmogus iš realybės išstumtos mirties ieško distopiniuose serialuose ar siaubo filmuose.
Šį rugsėjį Kaune, galerijoje „Meno parkas“, atidaryta personalinė estų menininko Marko Mäetammo paroda panašiu, kiek provokuojančiu pavadinimu „Sex, Death and Holy Moly“. Joje eksponuojamos komiksų raiškai artimos piešinių serijos, tapyba bei skulptūrinis objektas. Visi šie kūriniai atskleidžia menininko baimes, svajas, potraukius ir skaudulius.
Marko Mäetammas – tris dešimtmečius meno lauke aktyviai veikiantis menininkas, biografiją papildęs nacionalinės reikšmės premijomis ir prizais, dalyvavimu Venecijos bienalėje (2003 ir 2007-aisiais), parodomis už Atlanto. Lietuvos neaplenkiantis menininkas ištikimiems „Meno parko“ lankytojams galėjo įsiminti dar praėjusiais metais surengta paroda „Pasaulis aplink mane (juda vis greičiau ir greičiau)“ (2019). Tąkart teigta: „Mes visi turime tiek daug pasakyti, nes aplink mus tiek daug visko vyksta. Ir taip pat mūsų viduje. Ar tai kam nors rūpi – čia jau kitas klausimas.“ Šįkart menininkas taip pat dalijasi savo kasdienio gyvenimo fragmentais, tačiau tai atlieka gerokai atviriau nei anąmet popieriniais pirštais į nešiojamojo kompiuterio klaviatūrą skrebentose istorijose, kuriomis demaskavo gyvenimo akibrokštus ir mūsų pomėgį viskam rasti pasiteisinimą.
Menininko pasirinkimas pasakoti istorijas pasitelkiant tekstą leidžia lengviau suprasti ir tapatintis su kūrinių turiniu. Kūrinių serijų tekstai savo forma dažnai primena lakoniškus susirašinėjimus. Žinučių formatas pateisina tekstų fragmentiškumą, konteksto apie konkrečius monologus ar dialogus nebuvimą: mums nebūtina žinoti, kas vyko iki išsiunčiant žinutę – įsivaizduojame šiuos pokalbius vykstant dabar. Kadangi ir įvairūs pranešimai kasdienybėje egzistuoja skirtingomis aplinkybėmis (tiek skubant iš taško A į tašką B, tiek malšinant nuobodulį, flirtuojant, pykstantis, susipažįstant ar išsiskiriant), jų turinys tampa absoliučiai nevaržomas. Tad apie ką „Meno parke“ svajoja estų menininkas ir kas jį skaudina? Ar atpažinsime jo kūriniuose žodžius, kuriuos ir patys esame išsakę ar išsiuntę?
Pirmieji parodos kūriniai nubloškia žiūrovą atgal į kasdienybę. Štai „Rimti dalykai“ (2020) gali priversti suvokti, jog tarp jūsų su (menamu) pašnekovu nėra nieko bendra. Išsiilgęs artumo, nuoširdaus ir įkvepiančio pokalbio, pasiskundi nekenčiantis niekur nevedančių pašnekesių, tačiau šis veiksmas nepasuka pokalbio konstruktyvaus ir praturtinančio pašnekesio link. Veikiau priešingai – tampa dar vienu sąrašu temų (svarbiausia – politika ir pandemija!), kurių galima griebtis, kai tenka iškęsti eilinį šnektelėjimą. „Pirmiausia ir po to“ (2020) leidžia prisiminti susidūrimą su neadekvačiais reikalavimais (nejau pripažinsime ir patys juos kėlę?). „Pirmiausia turėtum išsižadėti visų kvailų savo principų ir perimti manuosius. Tuomet pasikalbėsim“ ir kitų panašių įsakmių prašymų siuntėjas nesulaukia atsakymo, tad klausimas, ar prašymams buvo (nors iš dalies) pasiduota, lieka atviras. Nors galerijos erdvėje replikos, reikalaujančios išsižadėti savo vertybių, pomėgių, draugų, seksualinės orientacijos, galiausiai – savęs, sukelia šypsnį, realybėje išgirstos jos galėtų turėti neigiamų pasekmių. Tačiau tik ne Marko Mäetammui, kurį tokio pobūdžio replikos inspiruoja kurti (būtent tai jis pripažino per pokalbį su Kotryna Lingiene LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“). Jis nusprendė seriją papildyti ir objektu – akmenyje išgraviravo „Aš visada teisus“ („Aš visada teisus“, 2020) – ir taip pabrėžė socialinėje sferoje bei mūsų mintyse nuolat besivaidenančios žinutės kontroversišką amžinybės jėgą. Be kita ko, pirmame galerijos aukšte taip pat eksponuojamo kūrinio „Blogo žmogaus knygų lentyna“ (2020) turinys galiausiai primena parodos pavadinimą ir skatina lipti į kitą galerijos aukštą ieškoti sekso, mirties ir kitokių šventvagysčių atspindžių.
Antrame galerijos aukšte per visą sieną driekiasi serija „Mirštantis žmogus“ (2019), kurioje fiksuojamas neišgirstas pagalbos šauksmas bei nematyta, negirdėta, o gal tiesiog ignoruota mirtis. Ją papildo nuorodos į malonumo paieškas, nelaimių nuojautas, stambiu planu vaizduojami ir reprodukcinės sistemos organai („Kosmosas“, 2020, „Gryna jėga“, 2019–2020). Nors parodoje regime ant popieriaus ar drobės akrilu atvaizduotą šlapimą, sėklą, plaukus, nagus (dalis jų – trečiajame aukšte eksponuojamoje serijoje „Akla meilė“, 2020), šie vaizdiniai nesukelia abjektui būdingos reakcijos, nešokiruoja. Jų derinys verčiau atkuria perkrovos, galiausiai žmogų persmelkiančios tuštumos jausmą. Apie šią būseną užsimenama kūrinių serija „Netrukdyti“ (2019), kurioje individo noras atsiriboti nuo sociumo ir pabūti vienam išsakomas ant durų rankenos paliekamais įspėjimais. Argi tai ne šventvagiška laikais, kai visi technologijomis yra pasiekiami nuolat? Šių įspėjimų įvairovė praplečia parodoje paliečiamų, ne visiems patogių temų paletę. Belieka nuspręsti, kurie įspėjamieji ženklai mus labiausiai dirgina šiandien: „Netrukdykite – šlapinuosi“, „Netrukdykite – masturbuojuosi“ ar „Netrukdykite – verkiu“, „Netrukdykite – mėginu nusižudyti“?
Visus taškus ant i sudedančia ekspozicijos dalimi tampa galerijos paskutinis aukštas, kuriame eksponuojama šiemet menininko sukurta serija „Akla meilė“. Pagaliau išsivaduojama iš ekranuose mirgančių susirašinėjimo langų. Kūrinių tekstai veikiau primena įrašus dienoraštyje ar ranka rašytus (galbūt neišsiųstus) laiškus. Tik šiuo atveju palėpėms būdingą tamsą atstoja Marko Mäetammo kūrinių tamsa – juodame fone baltai išrašomos prisiminimų ir prisipažinimų nuotrupos. Prisimindamas tik mylimos (ar mylėtos) moters dantį, akis, galbūt veidą dengusius akinius su kauke, menininkas stengiasi nepamiršti – palėpėje suarchyvuoti prisiminimai prireikus leis bent ką nors prisiminti, pajausti. Būtent šių dienoraštiškų prisipažinimų naivumas, brutalus atvirumas bei akimirkomis sužybsintis beviltiškumo jausmas ir išlieka esminiu parodos sukeltu įspūdžiu. Ši paroda – tamsoje sugulusios kasdienių patirčių nuotrupos, tebeveikiančios žmogaus savijautą iki šiol. Visa laimė, kad gebame pasijuokti... ir tampa šiek tiek lengviau.
Paroda veikia iki spalio 2 d.