Kelionė į Italiją

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vykstanti paroda „Nuo sacro iki profano. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“ yra tarsi savotiška kelionė po Italiją. Šiuo metu, kai keliauti sudėtinga, ekspozicija yra puiki proga persikelti į tolimus kraštus ir nors akimirką pabūti šalia kūrinių, menančių kelių šimtmečių praeitį. 

Parodoje lankytoją užklumpa paslaptingas apšvietimas, kuriame paveikslai išryškėja ir veda naujų potyrių link. Pirmoji kelionė galėtų būti į Viviano Codazzi ir Filippo Lauri nutapytas apylinkes. Darbas, vaizduojantis Mozės radimą, visai neprimena Nilo pakrantės. Kalvota panorama ir antikinės architektūrinės formos sufleruoja, kad vaizdas perkeltas į idealizuotą vienos iš Romos upių pakrantę. Kruopščiai nutapytas Amžinojo miesto vaizdas veikiausiai ne vieną žiūrovą skatino žavėtis ir smalsauti. Vargu ar pavyktų atrasti vietą, kurioje tapytas šis paveikslas, gal ji net išgalvota, tačiau tai nemenkina noro mintimis nukeliauti į puikią upės pakrantę.

Į Milano priemiestį veda Francesco Cairo vaizduojama šv. Kristina. Paveiksle mergina pasirėmusi į stalą, jos ranka grakščiai nukreipta į žiūrovą, žvilgsnis nusuktas šalin. Išblyškusi merginos oda susilieja su puošnia apranga. Dailiai supinti plaukai primena damas iš Tiziano ar Raffaello drobių. Manoma, jog šventoji gyveno centrinėje Italijos dalyje, jos tėvas norėjęs, kad dukra taptų pagonių kunigaikštiene. Tuo tikslu jis dukrą uždarė kambaryje, kuriame buvo pastatęs daugybę aukso ir sidabro stabų, ir liepė juos garbinti deginant smilkalus. Kartą Kristiną aplankė angelas, kuris pavadino ją Kristaus nuotaka ir papasakojo apie būsimas kančias. Tai išgirdusi mergina atsikratė visų stabų. Kristinos tėvas, išvydęs, ką mergina padarė, ėmė dukrą kankinti. Minimi skirtingi kankinimo būdai, tarp jų geležiniai kabliukai, kankinimas ant rato, užsiundymas gyvatėmis, šaudymas strėlėmis. Štai ir paveiksle matoma strėlės palikta žaizda gerklėje. Jos rankoje taip pat nutapyta strėlė. Tokiu būdu šventoji vaizduojama atkreipiant dėmesį į kankinystę, visas galimas istorijos netikrumo prielaidas paliekant nuošaly. 

Keliaudami toliau po parodos sales, antrame aukšte matome nemažai dvasininkų ir pasauliečių portretų. Tarp kitų drobių esanti dviejų vyrų galvų studija leidžia persikelti į Veneto regioną, kuriame mokėsi iš Bolonijos kilęs Annibale Carracci. Du pozavę praplikę vyrai žvelgia į tolį, taip kuriama paslaptis. Venecijos mokyklai būdinga tapyba ant popieriaus, kuris vėliau klijuojamas prie drobės, parodo, kad šį dailininką žavėjo naujovės. Perpratęs įvairių technikų subtilybes, vėliau Carracci panoro jomis pasidalinti ir su kitais dailininkais. Veikiausiai būtent Venecijoje talentingas kūrėjas ir pedagogas atrado jį įkvepiančius garsių dailininkų darbus: iš jų perėmė potėpio ir kolorito laisvę bei harmoniją. Į savo gimtąjį miestą jis sugrįžo įkvėptas naujų idėjų, todėl Bolonijoje drauge su broliu bei pusbroliu atidarė Carracci dailės mokyklą. Joje buvo stengiamasi rasti atsvarą tuo metu dominavusiam manierizmui, išgryninti formą ir atvaizduoti kaip įmanoma tikresnę aplinką. Kone talentingiausias šioje mokykloje studijavęs tapytojas buvo Guido Reni, kurio darbai išsiskiria harmoningumu, subtiliu koloritu. Šio dailininko paveikslas pakabintas virš Annibale’i Carracci priskiriamos studijos. 

Besidairant dėmesys nukrypsta nuo kitų paveikslų, žiūrovo akys susiduria su Francesco I de Medici akimis. Portretas, kuris nepasižymi ikonografinių detalių gausa, itin įtraukia. Francesco I žvilgsnis nejučiomis veda į Florencijos valdovo rezidenciją. Mintyse pasigirsta žirgų tempiamų padabintų karietų artėjimas, tylūs įmantrios fleitų muzikos garsai, aidi juokas, iškilminga puota prasideda. Pro duris tuoj įžengs didysis kunigaikštis ir svečiams bus patiekta vakarienė. Vizija veda į didingą kunigaikščio rūmų salę, kurioje apstu nuostabių dalykų. Ji nušviesta žvakių, netrukus čia pakvips gardžiausiais aromatais. Menėje susirinkę šeimos nariai, aristokratai, puikūs meistrai, žymūs asmenys, matyti besibūriuojantys karvedžiai, valdytojai ir atvykėliai su gausiomis dovanomis. Kaitrūs Toskanos saulės spinduliai puikiai apšviečia valdovo tėvo įsaku pradėtą statyti naują ir įspūdingą architektūrinį šedevrą, vėliau šimtmečiais viliosiantį pažvelgti į čia saugomus garsiausių menininkų kūrinius ir jų eskizus. Tarp jų ir paties Francesco, jo seserų, motinos portretai, puošiantys prašmatnias menes. Žinoma, jog Medici šeima garsėjusi meno mecenatyste. Šios šeimos parama išties paskatino ne vieną tapytoją, architektą ir skulptorių sukurti didį grožį. 

Francesco matomas su aukšta valdovo kakta, neišvagota raukšlių, jo tamsūs plaukai ir vešlūs ūsai pabrėžia vitališką toskaniečio prigimtį. Stulbinamai į tėvą Cosimo I de Medici panašūs bruožai byloja ir apie antrojo Toskanos kunigaikščio charakterio bruožus. Karingas, ne ką mažiau nuožmus ir įtakingas jaunuolis, kaip ir jo tėvas, buvo įtrauktas į nemažai rūpesčio keliančius politinius sprendimus. Balta apykaklė matoma ir kituose valdovą vaizduojančiuose kūriniuose. Galime įsivaizduoti: Arno upės pakrantėje dvaro sodininkai, šurmuliuojantys prekeiviai, atvykėliai, vienuoliai ir kiti miesto gyventojai stebėjo grįžtantį išmintingąjį kunigaikštį. Francesco pasipuošęs balta apykakle, kuri puikiai išryškina prašmatnius tamsius rūbus. Rytoj Toskanos didysis kunigaikštis išjos pasigrožėti kasdien gražėjančiu miestu, sustos prie šventovės, pažvelgs į katedros kupolą ir varpinės bokštą, gal net trumpam užsuks pasigėrėti išpuoselėtu sodu. Paveiksle įamžintas skvarbus valdovo žvilgsnis stebės dar ne vieną, net ir po ilgos pertraukos į jį žvelgiantį žmogų ir pasakos daugybę istorijų, kuriose skleisis Medici giminės galia.

Paskutinės salės puošmena – gausybė įvairiausių natiurmortų. Įmantrūs indai, skaniausi vaisiai, puokštės žiedų. Vienas iš jų nutapytas Neapolyje. Šis miestas garsėja skaniu maistu, vis dėlto reikia atkreipti dėmesį, jog prieš kelis šimtmečius maistas buvo ruošiamas ne tik dėl skonio. Įvairūs produktai buvo skirti parodyti dvaro ar rūmų prabangą ir rafinuotą, kartais ypač reiklų šeimininkų charakterį. Iš gausybės vynuogių bus ruošiamas vynas puotoms, ką tik įspūdingo dydžio sode sunoko švieži granatų vaisiai, o salsvai kvepiančios Damasko rožės besilepindamos saulės spinduliuose džiugina akis ir vilioja aromatu. 

Parodoje lankytojams pristatoma XIV–XVIII a. tapyba, skulptūra ir vertingi gobelenai. Siekiama įvairiapusiškai parodyti skirtingų Italijos regionų tapybos tradicijas, supažindinti su menininkais, kurių darbų taip pat galėjo turėti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai. Matomi laikotarpiui charakteringi siužetai. Be jų, vaizduojami žymūs didikai ir kilmingi asmenys arba objektai, susiję su jų aplinka. Parodą per du aukštus sudaro beveik devyniasdešimt eksponatų. Kiekvienas jų pasakoja naują istoriją, neretai susijusią ir su mūsų kraštu. Besižvalgant į paveikslus ar kitus meno dirbinius galima keliauti ir į kur kas daugiau miestų bei provincijų, atrandant dar daugiau istorijų ir paslapčių. Kviečiu tai padaryti tiek atvykus į rūmus, tiek virtualiu būdu. 

Paroda veikia iki rugsėjo 27 d.