7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Paradoksalios kartotės trajektorijos

Viktoro Paukštelio tapybos paroda „Zelandija“ galerijoje „Arka“ 

Dalia Aleksadravičiūtė
Nr. 26 (1347), 2020-07-03
Dailė
Viktoras Paukštelis, „Zelandija“, 2019–2020 m.
Viktoras Paukštelis, „Zelandija“, 2019–2020 m.

Veidrodinio atspindžio, arba paveikslo paveiksle, fenomenas jau nuo senų laikų buvo mėgstamas dailininkų. Šią techniką kaip savo kūrybos parašą naudojo Davidas Bailly, Wilhelmas Bendzas, Janas van Eyckas, Alfredas Stevensas, Diego Velázquezas ir daugelis kitų. Filosofas Jacquesas Derrida, autoriaus parašą lygindamas su veidrodiniu paties kūrinio atspindžiu, traktavo jį kaip ženklą, kuris pasikartoja ir atsikartodamas kalba apie save savo paties žodžiais. Tai gelminis judesys, įtraukiantis referencijos paradoksus ir kontroversijas, kuriomis žaidžia ir lietuvių dailininkas Viktoras Paukštelis. Savo parodoje „Zelandija“ menininkas ypatingą dėmesį skyrė darbams, sukurtiems interpretuojant žinomų senųjų dailininkų kūrybos siužetus. Pats parodos pavadinimas nurodo į Paukštelio „Zelandiją“ (2019–2020), įkvėptą Albrechto Dürerio biografijos detalės, užsimenančios apie vokiečio kelionę į Zelandijos salą įamžinti ant kranto išmesto banginio. Deja, banginio Düreris taip ir nenutapė, tačiau matytas jo vaizdas atmintyje inspiravo jūrų vėplio grafinį darbą („Jūrų vėplio galva, 1521). Paradoksali banginio substitucija įrodo netikėtus atminties ir vaizduotės posūkius, kurių netrūksta ir Paukštelio kūryboje.

 

Paukštelio darbams būdingas klasikinio modernizmo tapybą primenantis braižas: realistinis piešinys, kruopštus spalvų niuansavimas, tačiau abstrakčios linijos, aiški kompozicija, bet numanomi jos veikėjai. Puikus šios dichotomiškos autoriaus tapymo manieros pavyzdys – paveikslas „Berniukas su valtorna“ (2020). Imituodamas Édouardo Manet „Fleitininko“ (1866) tipažą, Paukštelis savo kūrinį konstruoja paradokso principu: kaip ir impresionisto darbe, berniukas stovi en face, su imperatoriškos Napoleono III kuopos kareivių vaikų uniforma, tačiau paveiksle nematyti jokio muzikinio instrumento. Auksiniai šešėliai juodame fone atrodo lyg tolima aliuzija į varinį pučiamąjį, o pats siužetas skleidžiasi kaip netikėta „Fleitininko“ kartotė su parodijos prieskoniu.

 

Klasikiniai bruožai ir transformuojantis atkartojimo metodas būdingi Paukštelio darbams, sukurtiems sekant Dürerio, Rembrandto ir kitų iškilių dailininkų maniera. Netikėta interpretacija pasižymi jo „Nakties sargyba“ (2019), tampanti tiesiogine Rembrandto „Nakties sargybos“ (1642) referencija. Originalioje Rembrandto kompozicijoje pagrindinėje scenoje matomos dvi – kapitono ir leitenanto – figūros, apsuptos gausaus Amsterdamo karinės divizijos narių būrio antrame plane. Veiksmas vyksta naktį, juntama griežto pasirengimo, strategijos formavimo atmosfera, šviesa ir šešėliai modeliuojami Rembrandtui būdinga chiaroscuro technika. Aproprijuodamas olandų dailininko siužetą, Paukštelis jį konstruoja jam artimu paradokso principu. Pirmame paveikslo plane atsiduria berniukas su ilgavamzdžiu šautuvu ir mokykline uniforma. Už jo tamsoje išnyra ryškiai geltonas krūmas, atkartojantis tolumoje boluojančios ugnies liepsnas. Priešingai nei situacijos kontroliavimu pasižyminčiame Rembrandto kūrinyje, Paukštelio paveiksle nevaldoma padėtis – namą besiglemžiančios liepsnos – kontrastuoja su šaltai savo ginklą, visiškai netinkantį ugniai pažaboti, nešančiu berniuku, tarsi gaisro nė nebūtų. Todėl nakties sargyba, suponuojanti veikiau nesaugią padėtį, nelaimės ignoravimą, apverčia Rembrandto siužetą aukštyn kojom. Šia inversija Paukštelis kuria netikėtą kompoziciją, paliekančią apgaulingą nuorodą į olandų meistro darbą ir kartu visiškai dekonstruojančią pastarojo logiką.

 

Kūrinyje „Berniukas su mandolina“ (2018) Paukštelis perima mažųjų olandų manierą pasitelkdamas veidrodinį atspindį – paveikslą paveiksle, ne tik atkartojantį 1623 m. Franso Halso muzikantą juokdarį, bet kartu atskleidžiantį kūrybos procesą sekant kito dailininko meistryste. Monochrominė mažo formato kopija, vaizduojanti mandolina grojantį berniuką, dažų smeigtuku „prisegta“ prie paprastai dekoruotos lentos, atrodo kaip šablonas, pagal kurį dailininkas ruošiasi imituoti savo įkvėpėjo manierą, o galbūt savitai transformuoti šį modelį. 

 

Paukštelis kvestionuoja prototipo ir kartotės santykį, tiria ir pratęsia vaizdo ir jo modelio koreliacijos kreives, savo tapyba aproprijuodamas ir pakeisdamas, akcentuodamas ir pavaduodamas atmintyje iškylančių prototipų prasmes. Todėl jo darbuose kartotė kalba apie paradoksalią kūrybos autonomiją tarp inspiracijos įtakų ir asmeninio braižo ženklų.

 

Paroda veikė iki birželio 25 d.

Viktoras Paukštelis, „Zelandija“, 2019–2020 m.
Viktoras Paukštelis, „Zelandija“, 2019–2020 m.
Viktoras Paukštelis, „Nakties sargyba“, 2019 m.
Viktoras Paukštelis, „Nakties sargyba“, 2019 m.
Viktoras Paukštelis, „Berniukas su mandolina“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Berniukas su mandolina“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Berniukas su valtorna“. 2020 m.
Viktoras Paukštelis, „Berniukas su valtorna“. 2020 m.
Viktoras Paukštelis, „Berniukas su valtorna“, fragmentas. 2020 m.
Viktoras Paukštelis, „Berniukas su valtorna“, fragmentas. 2020 m.