Dailė
Prieš pat šv. Velykas mus pasiekė skaudi žinia – mirė žymus Lenkijos menininkas Andrzejus Strumiłło, nuėjęs ilgą ir kūrybingą gyvenimo kelią. Jis gimė 1927 m. Vilniuje, vaikystę praleido prie Žeimenos upės, Švenčionyse ar jų apylinkėse, iš kur buvo kilusi jo motina. Kurį laiką gyveno Vilniuje netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Gimtojo krašto vaizdai, gamta ir architektūra ugdė jausminį estetinį vaiko santykį su tikrove, išsaugotą iki žilos senatvės. Vėliau jo daugiabriaunį meninį pasaulėvaizdį formavo ir daugybė kitų pasaulinės kultūros veiksnių.
Įvairios A. Strumiłło kūrybos sritys: grafika, tapyba, skulptūra, grafinis dizainas ir knygų iliustracija, kaligrafija ir scenografija, fotografija ir piešiniai. Pastarųjų dailininkas sukūrė daugiausia, dokumentavo juos, jungė į bendras konceptualias kompozicijas, kruopščiai inventorindamas įvairius gamtos ir daiktų pasaulio pavidalus. Baigęs Krokuvos dailės akademiją dailininkas stažavosi Pekino dailės akademijoje, 1954 m. Kinijoje surengė pirmąją personalinę savo kūrybos parodą. Tuomet turbūt ir užgimė jo ilgametis domėjimasis Rytų kultūros paveldu ir menais. Sunku būtų išvardinti visas Tolimųjų ir Artimųjų Rytų šalis, kuriose dailininkas, tas nenuilstantis keliautojas, lankėsi. Daugelyje jų buvo surengtos jo parodos, rodyta Azijos tematikos piešinių bei fotografijų. Būdamas puikus tų kraštų meno žinovas ir kolekcininkas, A. Strumiłło sukaupė turtingą Rytų artefaktų rinkinį, kurio didžiąją dalį atidavė Lenkijos muziejams. Nemažai A. Strumiłło parodų įvyko Lenkijoje ir Lietuvoje.
Veikiamas Rytų filosofijos dailininkas vis grįždavo prie mandalų temos, svajojo ją įkūnyti atskirame paveikslų cikle. Pats A. Strumiłło sakė, kad didžioji jo meilė yra tapyba. Tą liudija ir didelio formato biblinės tematikos jo tapybos ciklai „Psalmės“ ir „Apokalipsė“, sukurti XX a. 9–10-ajame dešimtmečiais. Juose žiūrovo žvilgsnį prikausto šiurpūs, fantasmagoriški kančios, nevilties, nuodėmės vaizdai, kupini sudėtingų simbolių ir painių alegorijų. Modernesnė, konstruktyvizmo atgarsiais paženklinta vėlesnio tapybos ciklo „Skrydis“ meninė raiška. Pastarojo ciklo drobės dailininko 90-mečio proga buvo eksponuojamos Seinų Baltojoje sinagogoje.
Atskirai minėtinas 1982–1984 m. A. Strumiłło biografijos tarpsnis. Konkurso keliu jis laimėjo Jungtinių Tautų Organizacijos Grafinių projektų studijos vedėjo vietą. Tuo metu gyvendamas Niujorke padarė 10 000 Manhatano nuotraukų. Vėliau savaip interpretuodamas dangoraižių motyvus, sukūrė išraiškingą ciklą „City“, kuriame panaudojo tarpdisciplininės raiškos priemones. Tačiau, regis, ilgesniam laikui JAV jo nepatraukė.
Papildomo žvilgsnio nusipelno A. Strumiłło poezija bei kiti tekstai, skelbti atskirai ar kartu su bendraautoriais. Taip drauge su Czesławu Miłoszu ir Tomu Venclova buvo sudarytas ir išleistas dvidešimties autorių iš Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos esė originalo kalbomis rinkinys („Księgi Wielkiego Księstwa Litewskiego“, 2009). Šis įspūdingas leidinys gerai atspindi A. Strumiłło būdingą LDK koncepciją. Jis mėgdavo sakyti, kad jaučiasi Abiejų Tautų Respublikos piliečiu. Ir savo išvaizdžiu stotu, ir raiškiais veido bruožais jis iš tiesų atrodė nužengęs iš senųjų paveikslų.
Grįžęs iš Niujorko į Lenkiją, dailininkas apsigyveno toli nuo miesto šurmulio, atokioje kaimo Mačkova Ruda sodyboje, Juodosios Ančios upės slėnyje. Šeima įsigijo nemažą medinį namą su papildomais statiniais, įsirengė jį ir pritaikė savo reikmėms. Gyvenimas čia vyko kasdiene, gamtos ciklui artima vaga. Neapleisdamas kūrybos A. Strumiłło užsėmė ir žemdirbyste, augino gražuolius arabiškus žirgus. Svarbūs jam buvo ir visuomeniniai interesai, jo dėmesio centre atsidūrė gamtos apsauga, natūralaus kraštovaizdžio išsaugojimas, žmogui draugiškos aplinkos kūrimas. Jis priklausė kelioms gamtosauginėms organizacijoms ir platesniam gamtos globėjų sąjūdžiui. Jo veikla siejosi su Seinų Pasienio kultūros centru (lenk. Ośrodek „Pogranicze“). A. Strumiłło rūpinosi bendru kultūriniu regiono klimatu, parodų, plenerų ir kitų renginių kuravimu. Tarp tokių minėtini Vygrių ir Suvalkų plenerai bei simpoziumai, kuriuose dalyvaudavo ir Lietuvos menininkai (Ksenija Jaroševaitė, Vladas Urbonavičius, Marius Šlektavičius, Aleksandra Jacovskytė ir kiti). Čia yra buvęs ir savo menine pasaulėvoka A. Strumiłło ypač artimas Rimtautas Gibavičius. Glaudūs ryšiai siejo A. Strumiłło su menininkų Vildžiūnų šeima.
Svetingoje Mačkova Rudos sodyboje netrūkdavo svečių – ir garbingų bičiulių, ir smalsaus jaunimo. A. Strumiłło mėgo su visais pabendrauti, pasišnekėti kūrybos ir apskritai būties temomis. Kiekvienas susitikimas su profesoriumi visiems palikdavo neišdildomą įspūdį.
Toks buvo ir Lietuvos dailės istorikų draugijos (LDID) apsilankymas Mačkova Rudoje 2018 m. gegužės mėn. metinės ekskursijos į Lenkiją metu. Tuomet jau pasiligojęs, ką tik iš ligoninės grįžęs menininkas sutiko skirti mums pusvalandį laiko. Tačiau užsibuvome, žinoma, ilgiau. Žvalgėmės jo erdvioje studijoje su iš parodų sugrįžusiais ar dar nebaigtais paveikslais, vartėme šiuolaikiškus jo parodų katalogus ir kitus sumanytus ledinius, klausėmės lakoniškų autoriaus komentarų. Išėjus laukan, prieš akis plačiai atsivėrė pieva, pusračiu apjuosta didžiuliais lauko akmenimis. Dailininkas sakė jaučiąs tuose rieduliuose tūnančią ledynmetį menančią dvasią. Beje, įvairūs akmenys sudaro atskirą jo rinkinių dalį.
Daugelį metų šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga gaudavau A. Strumiłło laiškus – puikius pašto meno pavyzdžius. Meniški buvo jau patys jų vokai su kaligrafiškai užrašytu adresu. Energingo braižo raidės priminė sparnų mostus. Manau, kad metų sandūrose į Lietuvą skriedavo ir daugiau tokių draugiškus žmonių ryšius liudijančių ženklų. Atplėšusiojo voką laukdavo maloni staigmena, vis kitaip išreiškianti širdingus dailininko linkėjimus. Baigiantis 2019 m. ir artėjant didžiosioms žiemos šventėms, atėjo paskutinis lengvai atpažįstamas A. Strumiłło laiškas. Į keturias dalis sulankstytame popieriaus lakšte dailininkas pavaizdavo siurrealistinį tūkstantinės minios knibždėlyną, keliantį niūrias, grėsmingas žmonijos negandas pranašaujančias mintis. Tačiau kompozicijos centre auksu spindinti didžiulė žvaigždė nuteikė šviesiai ir viltingai, kaip ir pačiame piešinio kamputyje įrašytas A. Strumiłło palinkėjimas „laimės gyvenimo vandenyne“ („szczęścia w oceanie życia“).
