Grynas niekis

Kiekvienas pasaulio menininkas savaip mato baltą drobę, darbo stalą, metalo gabalą ar popieriaus lapą, turi savo individualų kūrybos stilių. Tačiau turbūt visiems reikia ilgesnio ar trumpesnio „inkubacinio“ laikotarpio – laiko su savimi, kai apmąstoma idėja. Birutės Stulgaitės per kelis dešimtmečius susikaupusių piešinių paroda – tai unikali ir retai pasitaikanti proga stebėti dailininkės kūrybos vyksmą. Piešiniai tarytum išduoda žiūrovui magišką, dažniausiai už uždarų durų vykstantį kūrybos procesą. Tad paroda yra ne apie rezultatą, o apie tai, kas dar turi įgauti formą.

„Kas rodoma šį kartą? Didelis niekas. Bet man – Didelis Niekis“, – sako menininkė, kuri savo piešinius lygina su apatiniu trikotažu. Piešiniai greičiausiai būtų užsilikę dailininkės dirbtuvėje, jei ne architektė Gražina Pajarskaitė, kuri dar prieš du dešimtmečius, suvokusi jų vertę, įkalbėjo Birutę keletą jų eksponuoti.

Formaliai Stulgaitės piešiniai nieko nevaizduoja ir nieko nereprezentuoja, net nesiekia ko nors mums priminti. Augusto Endello žodžiais tariant, jos piešiniai iš tokių, kurie „giliai ir stipriai sujaudina mūsų sielas, kaip tai geba muzika“. Savo išraiška jie artimesni dzenbudizmo estetikai, kur neegzistuoja erdvės ir pabaigos idėjos. Viskas čia jungiasi ir susipina amžiname būties procesų sraute. Nuolatinio kismo nuojautą stiprina Stulgaitės piešiniams būdingas aiškiai apibrėžtos formos nebuvimas ir dėmesys pačiai erdvei, kuri dzenbudizmo estetikoje siejama su dinamiška laiko tėkmės koncepcija, teigiant, kad kiekviena akimirka yra nepakartojama ir vertinga pati savaime.

Dailininkės nubrėžti erdvės kontūrai turi įtampą ir kryptį, jos patirtas pasaulis čia transformuojasi į kintančių ir persipinančių nuorodų įvairovę, labiau juntamą nei empiriškai apčiuopiamą. Linijos, tiesiogiai priklausančios nuo menininkės prisilietimo, kuria erdvės formuotę. Dažniausiai Stulgaitė  renkasi plonas, trumpas linijas, kurios krenta, šokinėja, siūbuoja, stabteli, stiebiasi, lūžta, keičia kryptis, inertiškai prasitęsia, svyra ar tiesiog išnyksta. Joms būdingas pirmykštis gaivališkumas ir energija, per kurią sukuriamos nuorodos į grėsmę, prisėlinimo ir pabėgimo takus, sekinantį bėgimą, augimą ar sukimąsi. Šios linijos intuityvios, išvestos be tarpinio sustojimo apmąstymams.

Linijos piešiniuose yra ne tik išraiškos priemonė, bet ir menininkės emocijų bei išgyvenimų tąsa arba iškrova. Emocinės įtampos atpalaidavimo iliuziją įtikinamai kuria trumpų linijų staigumas ir inertiškumas, juntama menininkės prisilietimo jėga. Linijų trumpumas leidžia šiems darbams įtraukti žiūrovą ir nereikalauja laiko jiems perskaityti ir suprasti. Sukuriamas paradoksas: nors darbai vibruoja intensyvių emocijų iškrovomis, jie sklidini atpalaiduojančios ramybės, santūrumo ir sąmoningumo, nedviprasmiškai persiduodančio tarytum atoslūgis po praūžusios audros.

Kartu parodoje eksponuojami 2005 m. sukurti „Glamžiniai“, kuriems panaudotas japoniškas popierius su akriliniais dažais. Jie organiškai įsilieja į bendrą ekspoziciją idėjos vieningumu. Maža to, būdami perregimi ir dvipusiai, darbai įtraukia supančią aplinką ir paverčia ją sudėtine savo pačių dalimi. Medžiagos savybės ir jų išbandymas glamžant, tempiant tampa išraiškos priemone. Linijos kuriamos per persidengimus, raukšlėjimąsi ir šešėlius, kurie nejučia virsta užuominomis į laiko įrašus žmogaus odoje. Intensyvumo kupinos linijos atveria Stulgaitės pasaulio kontūrus, kur dingsta ribos, o aplinka, kūrinys ir autorė susilieja į vienį.

Šioje parodoje Stulgaitės autografu išlieka per visą kūrybos laikotarpį menininkei būdingas stiliaus bei išraiškos grynumas, persmelkiantis ne tik kiekvieną darbą, bet ir preciziškai organizuotą parodos visumą. „Visada buvau tuo, kas esu, nedirbtinai, be pastangų (net nesuvokdama, kaip gali būt kitaip)“, – sako autorė.

Paroda veiktų iki gegužės 16 d.