Liečiamas, uostomas, jaučiamas menas

Doktorantė, o dabar jau mokslų daktarė Rūta Spelskytė personalinėje parodoje „Elniaragio ūsas“ domisi gamta, ją traukia ten slypinčios istorijos. Kalbėdama per atidarymą menininkė kvietė visus ne tik pasigrožėti jos sukurtais darbais, tačiau taip pat pajusti jos kūrinius ir jų skleidžiamą energiją juos liečiant, uostant ar kitaip tyrinėjant.
   

Šios parodos epicentru neabejotinai tapo didelė instaliacija su 1,5 tonos geležies rūdos „baseinu“. Iš šimto metrų gylio gręžinio pakeltame vandenyje geležis yra dvivalentė. Susilietus su oru ji oksiduojasi į trivalentę. Tada patenka į baseinus, kuriuose filtruojasi pro kvarcinį smėlį. Filtravimo baseinams prasiplovus, ji atsiduria tarp į korius panašių stačiakampių plokščių (ekspozicijoje matosi jų gabalai), kur yra suspaudžiama pusantros atmosferos slėgyje, nusausinama. 1,5 tonos geležies rūdos yra išgaunama iš beveik 40000 litrų vandens, įdomu tai, kad maždaug tiek vandens sunaudoja pusė Vilniaus gyventojų per dieną.

Anot menininkės, seniausias eksponatas šioje parodoje yra „Veneros kriauklė“. Stiklas, kurį naudojo menininkė yra iš senos chemijos laboratorijos reikmenų parduotuvės. Kūrėja stiklinę kolbą pasirinko iš būtent tos parduotuvės, nes ji žinojo, kad jos vadybininkas po darbo yra oro balionų pilotas. Iš pirmo žvilgsnio, kūrinys atrodo itin elementarus – matome užkimštą stiklinę kolbą. Tačiau priėjus arčiau ant reagentų maišymo lazdelės matyti vos įžiūrima kriauklė. „Veneros kriauklė“ buvo tas kūrinys, kuris padarė didžiausią įspūdį visoje ekspozicijoje, nes iš pažiūros nedidelė instaliacija, pro kurią pirmąsyk tiesiog praėjau, antrą kartą einant pro šalį sukaustė dėmesį ir netikėtumo. Taigi, tai leido susimastyti apie tai kaip kartais skubame ir paviršutiniškai į daug ką žvelgiame. O pasižiūrėjus atidžiau neretai galime pastebėti nuostabių dalykų.
    

Kitas kūrinys, kurį išskyrė menininkė kalbėdama apie ekspoziciją buvo Totorių kalno stulpo dalis. Kai šios saugomos teritorijos sargas pamatė menininkę su šeima vaikščiojant ant Totorių kalno, iš karto perspėjo, kad toje teritorijoje yra nesaugu, kadangi ten buvo nutiesta elektros linija, o tiesiant ją buvo nupjauta pusė piliakalnio. Ši istorija ir pokalbis su žmogumi, kuris saugojo Totorių kalną nuo pašalinių, įkvėpė menininkę ir davė itin stiprų kūrybinį impulsą.
    

Paroda „Elniaragio ūsas“ yra gamtos, mokslo ir meno simbiozė. Šioje parodoje į vientisą sistemą sujungiamos ne tik istorijos, bet ir tokios medžiagos kaip betonas, geležies rūda, žemė, medis, augalai ar net gyvi organizmai, persipina įvairios tekstūros bei struktūros. Parodoje buvo eksponuojami gyvi ciklopai iš Trakų rajone esančių dviejų Birvos ežerų, taip pat giclee technika padaryti įvairių pievos gėlių nuotraukų atspaudai, šerno kanopų įspaudai, žemės kamuoliukas iš stumbryno esančio netoli Panevėžio ir daugelis kitų eksponatų, kurie nukelia į seną mišką.

Vaikščiojant po parodą ir atidžiai akimis narstant visus eksponatus, aplanko labai keistas jausmas. Visa parodos aplinka, kabančios šalavijo, palo santo šakelės bei kitos estetinės detalės sukuria tam tikrą atmosferą. Imi jaustis labai savu, tačiau jei nebūčiau dalyvavusi parodos atidaryme, kuriame autorė komentavo kūrinius, nebūčiau supratus tam tikrų užslėptų reikšmių ir būčiau parodą mačiusi kitomis akimis. Parodą aplankyti yra neabejotinai verta vien dėl kūrinių, kuriuos menininkė kūrė, o kartais suformavo gamta, autorė tai pristatė meno kontekste. Atidarant parodą nuskambėjo frazė, kad gera paroda turi turėti ne tik gerus kūrinius, bet ir gerą pasakojimą. Ši paroda bei joje eksponuojami kūriniai turi itin įdomų naratyvą, tačiau vertinant visumą darosi šiek tiek apmaudu, nes šalia ne visų kūrinių nebuvo pateiktos istorijos, kurios leistų lankytojui geriau suvokti pagrindinę mintį. O galbūt parodos tikslas buvo priversti lankytoją jausti, o ne iki galo suvokti kūrinio prasmę?

Paroda veikia iki lapkričio 30 d.