7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Žvilgsnio skersvėjui

Pokalbis su parodos „Būti visame“ autorėmis

Rūta Ostrovskaja
Nr. 21 (1300), 2019-05-24
Dailė
M.Krikštopaitytės nuotr.
M.Krikštopaitytės nuotr.

Nuo gegužės 2 d. VDA juvelyrikos galerijoje „Argentum“ atidaryta dviejų menininkių Vilmos Šileikienės ir Linos Pukštaitės, gyvenančios Kalifornijoje (JAV), darbų paroda „Būti visame“. Ciklą parodų pradėjusi, ši ekspozicija yra pristatoma kaip kintanti apimtimi ir forma, įtraukianti į kūrybinį bendradarbiavimą Lietuvos menininkus skirtinguose šalies regionuose ir gyvenančius užsienyje. Kūriniai sukurti naudojant menininkams įprastas kūrybines priemones ir technologijas, atviri sąveikai, kaitai ir transformacijai, priklausomai nuo eksponavimo erdvės ir prisijungusių menininkų intencijų. „Būti visame“ – tai iš trijų skirtingų, bet viena kitą papildančių dalių sudaryta paroda. Pirmoji dalis – tai daugiau nei dešimt trumpų ar ilgų (spręsti jums) pasakojimų-miniatiūrų, sukonstruotų iš Šileikienės fotografijų ir juos papildančių pačios autorės parašytų nedidelių tekstų, kuriuos įmedžiagino Pukštaitė, tam panaudodama kelių storių japonišką voratinklinį popierių, tekstus atspaudusi baltu estampo dažu ir visa tai aprėminusi subtiliu nėriniu.

 

Antroji dalis – tai skaitmeninė knyga, pateikta kaip videoprojekcija, rodanti eksponuojamus darbus ir kitus šio ciklo kūrinius. Parodą neatsitiktinai papildo ir trečias elementas – Pukštaitės dar vieno kūrybinio ieškojimo rezultatas – sutažo (pranc. soutache) technika atlikti rankų darbo papuošalai, kurie tampa spalvingais ir ekspoziciją papildančiais akcentais. Visa tai perskaityti, išlukštenti ir suvokti padės trumpas pokalbis su menininkėmis.

 

Rūta Ostrovskaja: Vilma, kas Tau asmeniškai tas „būti visame“?

Vilma Šileikienė: Nejučia esu išsitarus, jog gera būti visame. Mano kūrinys yra bandymas sučiupti tuos buvimo visame momentus. Videoprojekcijoje – mano pajautų, būsenų, nuotaikų talpykla: skaitmeninė knyga. Ji – mūsų bendros parodos su Lina priežastis. Mes visi esame tarpusavyje susiję gerokai labiau, nei drįstame sau pripažinti. Man įdomios tų sąsajų pinklės. Aš tikiu komunikacija per kūrinius. Lina mano skaitmeninę knygą įmedžiagino – pavertė vėjo (per)pučiama, persidengiančia, besisluoksniuojančia įvairaus tankio ir skaidrumo puslapiais, neįrišta menine knyga. Tokią knygą-parodą nesudėtinga eksponuoti ir lengva perkelti į kitą parodinę erdvę.

R. O.: Gal galėtum papasakoti nors vieno teksto atsiradimo istoriją? Mane itin suintrigavo „Jeruzalėje pilnatis. Pasaulis man nesuvokiamas“.

V. Š.: Istorija gan paprasta, visad važiuoju namo autobusu ir turiu persėsti į kitą autobusą Jeruzalės stotelėje. Stoviu, žiūriu į tuos bažnyčios bokštus, kabo mėnuo kaip dubuo, ir staiga suprantu, jog nesuprantu, kur aš, ir kad pamažėl tirpsta vietos ir laiko pajauta. Tad tokia ta ir istorija.

R. O.: Lina, ar galėtum pasakyti, kaip Tu apibūdintum Vilmos fotografijas ir kodėl pasirinkai būtent tokią jos darbų įmedžiaginimo formą?

Lina Pukštaitė: Vilma patikėjo man apžaisti, painterpretuoti ir suteikti jos nuotraukoms ir tekstams sąlyginį daugiasluoksnį knygos-ekspozicijos pavidalą. Vilmos darbai nevienareikšmiai, sluoksnis po sluoksnio atsiveria gylis, jautrumas, humoras, kančia, viltis, ramybė. Prisilietus man, atsirado dar vienas – mano interpretacijų sluoksnis. Žiūrovo buvimas, šviesos ir judesio fizika, žvilgsnių skersvėjis išjudins lengvučius prasminius sluoksnius, atskleis ir vėl paslėps gilesnes prasmes. Esminė mano „misija“ šiame darbe – nepakenkti. Dekoratyviomis interpretacijomis ant švelnaus voratinklinio popieriaus stengiausi pabrėžti Vilmos darbo kūrybinį-prasminį intymumą, gylį, daugiaprasmiškumą. Norėjosi ir kuo mažiau kištis, kuo mažiau savęs, todėl naudojau poskaidrius, lengvus voratinklinio sluoksnius ir baltą estampų dažą. Ir kartu siekiau pabrėžti jautrią Vilmutės natūrą, tai mezginiai atsirado.

R. O.: Trečia parodos dalis sudaryta iš rankomis padarytų papuošalų. Kas Tave, popieriaus restauratorę, inspiravo daryti papuošalus šia įdomia technika ir gal gali trumpai ją pristatyti?

L. P.: Jei trumpai dėl sutažo, tai galiu pasakyti, jog įkvėpė mano senučiukė bobutė (išėjusi anapilin pernai, 98 metų amželio). Rankiojau jos gausius rankdarbius, siuvinius, mezginius ir susiprojektavo man spalvos, ornamentika, meditatyvus darbas adata. Nuo savęs ir bobutės nepabėgsi. O apie techniką, tai belieka pacituoti, jog „iš prancūzų kalbos kilęs žodis „sutažas“ reiškia siaurą, skersai sukryžiuotų šilkinių siūlų apdailos virvelę, apvadą, naudojamą siuvinių apdailai. Randama žinių, kad maždaug XIV a. Prancūzijoje ši juostelė buvo naudojama ne tik drabužiams, bet ir papuošalams gaminti. Sutažas buvo išplitęs po visos Europos karalių rūmus ir didikų dvarus.“

 

Paroda galerijoje „Artgentum“ veikia iki gegužės 30 d. Kita šio ciklo paroda, pristatanti jau penkių menininkų kūrybą, keliauja pajūrin ir bus atidaryta Palangos viešojoje bibliotekoje rugpjūčio 2 dieną.

 

Parengė Rūta Ostrovskaja

M.Krikštopaitytės nuotr.
M.Krikštopaitytės nuotr.
V. Šileikienės nuotr.
V. Šileikienės nuotr.
V. Šileikienės nuotr.
V. Šileikienės nuotr.
V. Šileikienės nuotr.
V. Šileikienės nuotr.
V. Šileikienės nuotr.
V. Šileikienės nuotr.
V. Šileikienės nuotr.
V. Šileikienės nuotr.
V. Šileikienės nuotr.
V. Šileikienės nuotr.
V. Šileikienės nuotr.
V. Šileikienės nuotr.