Atminties išsišakojimai

Keturiose Vilniaus LDS galerijose (Dailininkų sąjungos, „Arkos“, Pamėnkalnio ir Šv. Jonų) atidarytos 4-osios šiuolaikinės dailės kvadrienalės „Q19: Memorabilia. Įrašyti į atmintį“ parodos. Atidaryta paroda ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (iki gegužės 12 d.), balandžio 24 d. – gegužės 18 d. veiks LDS galerijoje „Meno parkas“ Kaune, balandžio 29 d. – gegužės 16 d. LDS „Galerijoje XX“ Panevėžyje ir balandžio 30 d. – gegužės 25 d. LDS Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.

Ankstesnės kvadrienalės vyko centralizuotai: 2005 m. Šiuolaikinio meno centre, 2009 m. – „Litexpo“, 2014 m. – LNM Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje. Ši kvadrienalė skaldosi ir skleidžiasi erdvėje. Ko siekta tokiu sprendimu? Ir kaip manote, ar pasiteisino? Renginiu norisi aprėpti ar išgryninti?

Ankstesnėse kvadrienalėse greta pagrindinės ekspozicijos taip pat būdavo lydinčių renginių įvairiose dailės galerijose ir viešosiose erdvėse. Be abejo, šįkart buvo strategiškai nuspręsta pirmiausia pasitelkti Dailininkų sąjungai priklausantį ekspozicinį plotą. Manau, tai lėmė tiek instituciniai, tiek finansiniai renginio momentai. Kita vertus, koncentruotas didžiulės apimties dailės kūrinių pristatymas yra meno mugės „ArtVilnius“ prioritetas.

Mano manymu, rodyti LDS narių kūrybą institucijos galerijose yra gan logiškas sprendimas, o kiek ir kaip tai šįkart pavyko – kol kas atviras klausimas, nes dar tęsiasi parodų „maratonas“. Ir aprėptis, ir išgryninimas tolygiai svarbūs tiek atrenkant, tiek eksponuojant neišvengiamą kūrinių įvairovę.

Kaip skirtinguose miestuose parodos koreliuoja tarpusavyje? Ar tai vienos minties tęsiniai, ar su vieta susijusios ekspozicijos?

Sakyčiau, ir viena, ir kita. Be abejo, kiekviena kuratorė, formuodama savąją kolekciją, pirmiausia galvojo apie visumą, o tuomet apie jos dėlionę konkrečiose erdvėse. Kur ir kokie kūriniai bus eksponuojami, daugiau lėmė individualus požiūris – atskiros dailėtyrininkės nuostatos ir estetiniai principai.

Pagrindinio, jungiamojo pavadinimo „Memorabilia“ reikšmė – kolekcionavimas norint įsiminti. Tai permąstymas to, ką matei ir nori atsiminti. Per kiekvienas Kalėdas laikraštyje kritikus kankiname prašydami užrašyti, kas įsiminė labiausiai, visi paaimanuoja, kad ką nors prisimins vėliau ir kad atmintis labai nepatikima. Vasarinė meno mugė „ArtVilnius“ man irgi dažnai atrodo kaip metinė parodų santrauka. Kuo šiame kontekste išsiskiria kvadrienalė? Koks jos santykis su meno medžiaga?

Man tai susiję dalykai. Savo atminties „dėžutėje“ nuolat nešiojuosi įstrigusius kūrinius, kuriuos vis „ištraukiu“ svarstydama apie vieną ar kitą dažnai ne tik meno, bet ir gyvenimo reiškinį. Kartais galvoje vienus kūrinius keičia kiti, bet yra tokių kūrinių, kurie nepraranda aktualumo dešimtmečiais. Atsimenu tai, ką asmeniškai išgyvenu. Kai prašote parašyti, kas įsiminė per metus, dažnai keblu įvardinti dėl to, kad nėra laiko nuotolio – atrodo, daug kas svarbu, nes dar neišblėsęs emocinis ar profesinis ryšys. Pavyzdžiui, iki šiol prisimenu parodą NDG „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ (Vytenis Burokas, Vitalij Červiakov, Eglė Mikalajūnė, Eglė Nedzinskaitė) ir ŠMC Emilijos Škarnulytės ekspoziciją „QSO lęšis“ (parodos architektai – Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas). Kada tai buvo? Ogi 2017 m. ir 2015–2016 m. sandūroje. Kad šios parodos vis dar aktualios, rodo daugybė dabarties kultūros raibulių – diskusijos, ekspozicinių erdvių formavimo tendencijos, nominacijos...

Na, „ArtVilnius“ ir šiųmetė LDS kvadrienalė neišvengiamai turi išorinių panašumų – tai dailės kūrinių įvairovė ir jos apžvalga. Kita vertus, lygindama 1-osios ir 2-osios kvadrienalių patirtį (jas rengiant teko vienaip ar kitaip dalyvauti) galiu sakyti, kad šįkart sudarant atskiras kolekcijas dominavo visapusiškas pasitikėjimas ir laisvė. Pirmiausia, patys dailininkai atsirinko jiems svarbiausius per pastaruosius metus sukurtus kūrinius (visus juos galime apžiūrėti specialiai sukurtoje kvadrienalės svetainėje). Po to trys dailėtyrininkės – Evelina Januškaitė-Krupavičė, aš ir Nijolė Nevčesauskienė – formavo savo „memorabilijų“ kontekstą, kurio dalis jau buvo pristatyta 2018 m. LDS meno albume „Memorabilia“ (dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė).

Ar parodose dalyvauja vien LDS nariai, ar tai visai nesvarbu?

Tradiciškai kvadrienalėse dalyvauja ne tik LDS nariai, nors pirmenybė visuomet teikiama jiems ir Dailininkų sąjungos narių kūryba dominuoja. Šįkart 4-oje kvadrienalėje eksponuojami kelių perspektyvių jaunųjų autorių ir kitų kūrybinių asociacijų narių kūriniai.

Jūs kuruojate parodą, pavadintą „Spalva – šviesa“. Kodėl pasirinkote būtent tokį atminties, noro įsiminti pjūvį? Man pasirodė, kad Jums rūpi jausminė atsiminimų substancija.

Taip, Jūs visiškai teisi. Man prisiminimai – tai šviesos ir spalvos pliūpsniai, ištirpę kontūrai, vos matomi žmonių šešėliai. Kita vertus, šiandien vėl permąstau Pieto Mondriano, Yves’o Kleino, Josefo Alberso ir Johno Baldessari spalvų sampratą, tad natūraliai krypstu į abstrakčią ir monochrominę tapybą.

Neatsitiktinai bendradarbiauti eksponuojant darbus konkrečių galerijų erdvėse kviečiausi savo kolekcijos „vinis“ – Kunigundą Dineikaitę (ekspozicijos DSG ir galerijoje „Meno parkas“) ir Liną Blažiūną (ekspozicija galerijoje „Kairė–dešinė“).

Kaip rinkotės kūrinius? Ar siekėte bendro skambesio, ar kuo įvairesnių įsimenančios šviesos aspektų?

Žinojau, kad neišvengsiu įvairovės, tad ieškojau jungiančių elementų, galvojau apie visumos įspūdį per tuščios erdvės ir spalvos intensyvumo pojūtį. Žiūrėjom, rinkomės kūrinius ir pavieniui, ir drauge su kolegėmis – turėjom aiškias nuostatas, kokios stilistikos darbai kurios kolekcijai labiau tinka. Man buvo aktualūs išgryninti, abstraktesni, daugiau ar mažiau ekspresyvios manieros atsiminimų pavidalai, jungiantys šviesą ir spalvą.

Kokių autorių sąskambis pačiai pasirodė netikėtas?

Na, kai kuriuos „netikėtumus“ sąmoningai apgalvojau, tad jie tapo kolekcijos ašimi. Pavyzdžiui, Dailininkų sąjungos galerijoje greta pakabintų Kunigundos Dineikaitės ir Vidmanto Jusionio kūrinių sąskambiai įkūnija kadaise Pieto Mondriano įvardintą raudonos ir mėlynos spalvų „kumščio smūgį“. Ten pat eksponuojamos Rasos Noreikaitės-Miliūnienės (autorės ligšiolinėje kūryboje dominavo figūrinės kompozicijos) ryškiaspalvės monochrominės drobės lyg neoninės reklamos atšvaitai, kurių fone išryškėja šalia rodomos kitų autorių (Gintauto Vaičio, Kristinos Mažeikaitės, Aistės Juškevičiūtės ir kt.) jautrios subtilios tapybos niuansai.

Aušros Andziulytės nutapyta šviesa (DSG eksponuojami paveikslai) ir Lino Blažiūno šviesos „grafika“ (galerija „Kairė–dešinė“) – man taip pat svarbus konceptualus kolekcijos „duetas“.

Netikėtu „Spalvos – šviesos“ akcentu tapo Vytauto Jurkūno pasaulinių kūrinių interpretacijos – piešiniai tušu greta Ričardo Bartkevičiaus ir Kęstučio Lupeikio neoekspresionistinės tapybos (galerija „Meno parkas“).

Kas labiausiai nudžiugino / nustebino kolegių kuratorių – Evelinos Januškaitės-Krupavičės, Nijolės Nevčesauskienės – sprendimuose?
Džiaugiuosi kolegių užmojais ir organizaciniais gebėjimais. Esu tarsi simboliniame „viduryje“ tarp didžiulę muziejininkės patirtį turinčios Nijolės ir jaunųjų kūrybai atstovaujančios ambicingos Evelinos.

Ačiū už pokalbį. Užbaigsiu komplimentu. Žaviuosi Jūsų jautriu eksponavimu, kai rodymas irgi virsta meno kūriniu, dailės istorijos reministencija. Sąskambiai ir erdvės, Lietuvos meno lauko pažinimas ir gebėjimas jį išryškinti verti pagarbos.

Parengė Monika Krikštopaitytė