Atsispiriant vietai

Prieš aptardama naujausią MO muziejaus parodą „Atspirties taškas“ (kuratoriai Gabrielė Radzevičiūtė ir Marius Armonas), norėčiau pasidalinti keliomis bendro pobūdžio mintimis.

I. #apsiMOminome 2008–2019

Nuo MO ištakų iki mūsų dienų nuvilnijo bent kelios strateginiais meno bei masinės komunikacijos projektais įprasmintos „momizacijos“ bangos. Muziejaus įkūrėjai Danguolė ir Viktoras Butkai savo kolekciją pradėjo rinkti dar 2008 m., pagalbon pasikvietę autoritetingą Lietuvos menotyrininkę prof. dr. Ramintą Jurėnaitę. Nuo 2009 m. menininkei Eglei Vertelkaitei buvo pasiūlyta kuruoti dedikacijų rašytojams Literatų gatvės Vilniuje projektą, o tos pačios gatvės 8-ajame name ėmė funkcionuoti MO pirmtakas – Modernaus meno centras (MMC). Per gerą dešimtmetį vienas po kito pasirodė MMC komandos kuriami spalvotomis iliustracijomis, komiksais ir meno istorijos „paruoštukais“ prisodrinti leidiniai, nuosekliai „pratinantys“ visuomenę prie modernizmo dailės, idėjų ir pavienių menininkų.

Pasitelkus QR kodus bei išmaniuosius telefonus, žinomų Lietuvoje žmonių balsais „prakalbo“ šešiolika Vilniaus centre esančių skulptūrų, o norintiems pažinti visas Vilniaus skulptūras buvo dviem kalbomis išleisti gidai bei derantys suvenyrai. 2017-aisiais MO „pranašas“ nebeištvėrė ir pats iškeliavo pas „kalną“ – savo esamą ir potencialią publiką – su bendruomeniniu projektu „Keliaujantis muziejus“ (edukatorė Ieva Rekštytė-Matuliauskė). Taigi nuo paties pirmo ryškaus Literatų gatvės projekto viešųjų ryšių kampanijai buvo suteiktas reikšmingas vaidmuo.

Kitaip tariant – nuo impozantiškame Danielio Liebeskindo suprojektuotame pastate duris atvėrusio muziejaus atspirties taško iki paties MO atidarymo festivalio 2018 m. spalį, trukusio tris dienas, dėl milžiniško žmonių srauto pareikalavusio išankstinės lankytojų registracijos ir kainavusio Lietuvoje dar neregėtus pinigus, mokamus už apsilankymą tokio pobūdžio renginyje, – buvo nuveikta bene viskas, ką galima padaryti dėl aiškiai projektuojamos, į lankytoją orientuotos, pagaulios ir komerciškai naudingos privataus muziejaus strategijos. Čia reikia pažymėti, kad šiame tekste nesiruošiu vertinti tokio muziejaus prasmingumo, nuoširdaus suinteresuotumo savo publika ar ateities potencialo – tai, beje, labai sėkmingai jau darė menotyrininkė Dovilė Tumpytė straipsnyje „Įsivaizduojamoj kanonų nelaisvėj. MO Muziejaus atidarymas Vilniuje“ (Artnews.lt, 2018 11 15) ir dar ne kartą aptars kolegos.

Sutariame – pirmojo privataus muziejaus atsiradimas miniatiūrinėje Lietuvos šiuolaikinio bei modernaus meno rinkoje neabejotinai yra pozityvus įvykis, ilgainiui galintis (vis dėlto – neįsipareigojantis) įkvėpti teigiamus meno rinkos pokyčius. Taigi, ši retrospektyvinė „ekskursija“ su grotažyme #apsiMOminome (nemažai lankytojų taip žymėjo savo nuotraukas iš muziejaus atidarymo socialinėje medijoje, ir – turiu pasakyti – užkariavo mano širdį amžiams) reikalinga tam, kad aiškiai suvoktume aptariamą parodą, kurios koncepcija gana drąsiai koketuoja su klausimais apie meno kilmę ir funkcionavimą. Naivu būtų tikėtis, jog bet kuri ekspozicija gali visiškai atsispirti ją supančiam kūnui (tai jau kurį laiką vadinama institucine dailės kritika). Tačiau rašant apie MO muziejų meno, publikos, komercijos, technologijų bei institucijos santykiai komplikuojasi, arba – momizuojasi. Jei negali atsispirti erdvei, turi rasti būdą su ja bendradarbiauti.

Ne ką prastesniu tokios pozicijos pavyzdžiu galėtų būti ir puikiai žinomų šiuolaikinio meno kūrėjų, 2007 m. su projektu „Villa Lituania“ atstovavusių Lietuvai Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, – Nomedos ir Gedimino Urbonų – pozicija, apie kurią dar kartą susimąsčiau atėjusi į parodą „Atspirties taškas“. Specialiu bienalės paminėjimu įvertinta „Villa Lituania“ – įkvepiantis politiško įvietinto (angl. site-specific) meno pavyzdys, pavadinimą „paveldėjęs“ iš pastato Romoje, tarpukariu priklausiusio Lietuvos ambasadai, o po sovietų okupacijos atitekusio Rusijai ir iš esmės tapusio „paskutine okupuota Lietuvos teritorija“. Nors Sovietų Sąjunga žlugo, pastatas iki šiol priklauso Rusijai. Bienalės paviljone Urbonai pasitelkė šią išskirtinę vietą kaip meninio tyrimo objektą – vieta tapo procesualiu protestu prieš savo pačios okupaciją. Apeidami biurokratinius trukdžius, menininkai surengė simbolines balandžių lenktynes tarp Venecijos ir Romos (taiką simbolizuojantis paukštis visada sugrįžta ten, kur buvo užaugintas), o parodos instaliaciją sudarė Villa Lituania architektūrą replikuojanti balandinė bei informacinis stendas, videofilmai, pasakojantys egzilyje gyvenusių Lietuvos ambasadorių Lozoraičių šeimos istoriją, nagrinėjantys Lietuvos okupaciją reflektuojančius grafičius Romos gatvėse, atskleidžiantys balandžių augintojų istoriją Lietuvoje. Kaip pasakytų įvietinto meno teoretikė Miwon Kwon (g. 1961), Villa Lituania Urbonų projekte įsiterpė ne į fizinę vietą, bet į mentalinę diskusijų sferą, konceptualiai atverdama pačią (okupacijos) istoriją kaip specifinio žinojimo lauką. Tačiau dar iki galimybės atstovauti Lietuvai vienoje svarbiausių bienalių Europoje Urbonai dalyvavo reikšminguose projektuose ir bendruomeninio meno akcijose Vilniuje. Vienas jų – tai 2005-aisiais prasidėjusi „Pro-testo laboratorija“, peraugusi į aktyvų judėjimą, padėjusį suformuluoti viešojo intereso klausimą masinės viešųjų erdvių privatizacijos fone. „Lietuvos“ kino teatras, kurio vietoje išdygo MO, buvo svarbi „Pro-testo laboratorijos“ vieta.

II. „Atspirties taškas“

Kaip pasakojo viena parodos rengėjų Gabrielė Radzevičiūtė, muziejus kreipėsi į kuratorius jau turėdamas komandą interaktyviems dizaino objektams, kurie papildys parodą, sukurti. Tai, žinoma, tėra vidinės parodos organizavimo detalės, daugeliu atvejų apskritai nejaudinančios jos lankytojo, tačiau visateisėje momizacijos epopėjoje šis iškalbingas faktas byloja apie šios institucijos santykį su lankytoju, MO vizija bei dabartimi. Kuruojant „Atspirties tašką“ prioritetas ir vėl buvo suteiktas muziejaus reprezentuojamam „atvirumui“, interaktyvumui, smagiam ir įtraukiančiam profesionalaus meno „vartojimui“.

„Atspirties taškas“ – tai šešių šiuolaikinių Lietuvos menininkų paroda, saistoma greičiau jau konceptualiais nei istoriniais ar kokiame nors vientisame kontekste išsitenkančiais kūrinių sąryšiais. Eksponuojamų Jurgos Barilaitės, Geistės Marijos Kinčinaitytės, Liudo Parulskio, Andrejaus Polukordo, Eglės Ulčickaitės ir Vytauto Viržbicko darbų nesieja nei vientisos medijos, nei konkretaus laikotarpio ar temos „tendencijos“; daugelį šių darbų jau matėme kitose personalinėse ar grupinėse parodose, kurių kuratorinė strategija tąkart neturėjo nieko bendra su poreikiu žaisti meną.

Taigi, atsisakius istorinio žvilgsnio į parodai pasirinktų kūrinių kontekstą, liko galimybė kūrybiškai manipuliuoti idėjomis bei objektais. Kitaip tariant, „Atspirties taškas“ tapo dar vienu institucinio bendradarbiavimo „projektu“, iššūkiu vienoje komandoje dirbantiems dizaineriams, kuratoriams bei menininkams, o to rezultatas – sandari ekspozicija, saistoma konceptualių motyvų (tokių kaip temų geografija, meninio įkvėpimo „erdvė“, idėjos „kūnas“), kuriems, smarkiau pasistengus, įmanoma suteikti ir vazos, vairalazdės ar plastikinio meteorito formą. Tačiau net jei abejoju dėl „parodos kaip nuotykio“ prasmingumo, verta pasveikinti jaunus kuratorius su profesionaliai išlaikytu tonu bei vertingai atrinktais eksponatais. Pasiklysti šešių meno objektų „žemėlapyje“ vargu ar įmanoma, tačiau svarbu yra tai, jog parodą papildantiems interaktyviems objektams nebuvo suteiktas kūrinio dublikato statusas. Taigi „Atspirties taško“ lankytojas turi bent dvi galimybes – sujungti parodos „punktyrą“ per intelektinį jautrumą regimam kūriniui, leisdamasis (daugiau ar mažiau) parodą rengusios komandos keliu, nukrypdamas nuo jo ar pridėdamas savo paties maršrutą, arba – nepatikliai ieškoti orientyro, iš „dausų“ prabylančio ar neatpažintus garsus skleidžiančio „prizo“, muziejaus įteikiamo už kiekvieną įveiktą kilometrą.

Apibendrinant – atrodo, kad parodoje dalyvaujantiems menininkams buvo mandagiai pasiūlyta „įtikinti“ žiūrovą savo kuriamu menu, o tai jau dar kitas momizacijos lygmuo. Baigdama šį tekstą bandau įsivaizduoti ateitį, kurioje kūriniai eksponuojami kartu su menininkais, – juk privalome užtikrinti, kad už paslaugą susimokėjęs lankytojas bus pasirengęs priimti jų meną. Tik tokiu atveju vienintelė rimta problema išliks meno vertės klausimas: jei menininkas „paskolina“ savo veidą ir balsą planšetę „dėvinčiam“ muziejaus darbuotojui, greičiausiai netenkame dalies kūrinio auros?

Paroda veikia iki balandžio 14 d.