Šviesa

Pažintis su Kristijono Miliūno kūryba įvyko visiškai atsitiktinai: netarpininkaujant parodų erdvėms, kultūrinei spaudai ir net pačiam tapytojui. Justino Vienožinskio mokykloje, tapybos klasėje, ieškodama priemonės užduočiai atlikti, atsitiktinai kampe aptikau daug didelio formato kartonų su užklijuota žinia „užtapymui“. Pradėjusi juos traukti, apsalau nuo atradimo džiaugsmo – tai buvo kuo puikiausi tapybos darbai (mano vertinimu), skirti išmesti (autoriaus vertinimu), o kaip vėliau sužinojau – nemaža dalis jų buvo tapytojo studijų laikų darbai. Išsidalinome juos su bendramokslėmis, didžiąją dalį priglaudžiau pati, o jau vėliau žinia apie gelbėjimo akciją pasiekė ir K. Miliūną. Tad teko susipažinti ir prisipažinti akis į akį apie šį poelgį, nulėmusį pamąstymus apie galimą tolesnį bendradarbiavimą.

„Mano tapyba (...) ramiai gyvena VJVDM rūsyje, dalis darbų išdovanota pažįstamiems. Jeigu ir toliau viskas taip sėkmingai klosis, mano darbus, įtariu, pirmieji atras kinų archeologai, atkasiantys Vienožinskio dailės mokyklos pamatus.“ Galiu tik pasidžiaugti, kad spėjau užbėgti už akių kinų archeologams ir darbus radau pirmiau, nei kad tapytojas 2009 m. su niūria autoironija prognozavo Kristinai Stančienei jų pokalbyje (artnews.lt, pavadinimu „Ištrauktas iš pogrindžio? Pokalbis su tapytoju Kristijonu Miliūnu“).

Tapytojas parodose dalyvauja nuo 1998 metų. Ši paroda – trečioji personalinė. Dvi pirmosios taip pat surengtos J. Vienožinskio dailės mokykloje – tai „Natiurmortai“ 2004 m. ir „Akrilai“ 2006 m. (beje, parodos veikimo laikotarpiu visi 24 akrilai buvo pavogti). Jungtinės parodos, kuriose Kristijonas Miliūnas dalyvauja, pamažu virsta nekukliu sąrašu.

Tiek šio menininko vertybinėje sistemoje, tiek kūrybinėje tėkmėje jaučiamas nuoseklumas. Pirmuoju atveju jis laikosi stabilios nuostatos, kad jo asmeninis menas niekada nepaklus sukomercintų kūrybos tendencijų užgaidoms, užsakovų pasisvaičiojimams arba tapymui pagal padiktuotą idėją ar terminą. Tad šiuo požiūriu jis save drąsiai įvardija užribio menininku, o Kęstutis Šapoka straipsnyje apie parodą „Turbulencija – trys požiūriai“ jį vadina „iš „pogrindžio“ ištrauktu“ tapytoju. Tad visi likę stebintieji galime pasidžiaugti Lietuvos vizualinio meno undergraundo kūrėju, kaip tam tikros subkultūros reiškinio dalyviu. Kristijonas Miliūnas – tapytojas, kuris šiuo kūrybiniu „žanru“ užsiima ne išorinių jėgų spaudžiamas, o vedamas tik savo vidinio poreikio.

Kūrybinėje tėkmėje išlaikomas kolorito stabilumas ir objektus gaubianti mistinė sutema. Recenzijose tapytojas tituluojamas „tamsiosios tapybos“ atstovu ir, regis, per daug šiam titului nesipriešina. Išimtis, kai šviesos žybsniai apstulbina stebintįjį, – tai projektas „Storyboard“, kuriame autorius dalyvavo Šiuolaikinio meno centre, parodos „Kaip aš čia patekau“ kontekste. Tačiau čia šviesa ne kviečia pasišildyti ir jaukiai pamedituoti, bet yra makabriška, šalta ir kelia nerimą, kaip dažniausiai būna operacinėse. Tarsi efektas, skirtas tik geriau išpreparuoti amžinoje tamsoje skendinčio padaro būtį. Tad šviesiausiems tapybos darbams galima priskirti tik pilkais tonais nutapytus paveikslus, tačiau ir šie subtiliai suponuoja mintį, ar tik aplinkinis pasaulis nėra beviltiškai persmelktas nuobodulio bei absurdo.

Šioje parodoje tarsi prieštaraujančiu pavadinimu „Šviesa“ eksponuojamuose darbuose, kurie formuojami gauruotais potėpiais ir retais spalviniais intarpais, parodytas dar skvarbesnis panirimas į gelmę, mažai pasiekiamą šviesos blyksnių.

Paroda sudaryta iš trijų ciklų, suskirstytų pagal tapybos metus: tai 2017, 2018 ir 2019 m. darbai. Nepaisant plastinės vaizdinių kaitos, visos trys dalys tarpusavyje organiškai susijusios, o ciklus išskaidžius susidėliotų nors ir kitokia, tačiau kraujo ryšiais tarpusavyje susijusių dalių „mozaika“. 2017 m. darbai kelia minčių apie pasaulio sutvėrimą – neapčiuopiama esatis murkdosi tirštoje, dar neištyrinėtoje tamsos substancijoje. Dar šiame pačiame cikle chaosas pamažu rimsta, kol įgyja griežtą, tarsi pikselinę struktūrą, mintį nukreipiančią virtualios realybės link.

Remdamasi tokia dalių kompozicija erdvėje, kokia yra dabar, galiu teigti, kad visoje šioje mažaspalvėje darbų komandoje spalviniu (tačiau ne šviesiniu) požiūriu išsišoka 2018 m. ciklas. Tarsi 2017 m. ciklo paskutinė dalis santūriai, dar vis tūnančioje prieblandoje „įvažiuotų“ į spalvomis išauštantį jubiliejinių šalies metų ciklą. Išnyra geometrinės figūros, pamažu išsiryškina mėlynų tonų vaizdai, vietomis net gaudami karštų spalvų potėpį. Neapleidžia mintis apie kūrimą, formaciją, tačiau kažko lokalesnio. Ciklo kulminacija – trispalvis peizažas, galutinis įsikūrimo taškas, nuo kurio žaibiškai nutolstama galbūt ten, kur vaizdas stebimas iš paukščio skrydžio, kol sueižėja į smulkias dalis. O tada ir paskutiniai keli ciklo darbai, kaip šipuliai, fragmentiškai išsisklaido parodinėje erdvėje, jie eksponuojami pavieniui. Juose nebelieka to spalvinio pulso, o vėl grįžtama į geometriškai struktūruotą, pilkšvai žalsvų tonų rutiną.

2019 m. ciklas – tai tarsi tapybinis epilogas, paletės požiūriu grąžinantis prie pirmojo ciklo, prie pačios „pradžių pradžios“. Tačiau prie tos pačios dviejų nespalvų paletės – juodo ir mažiau juodo – nedrąsiai išsėlina šviesa. Čia nėra dinamikos, nes sulaikę kvėpavimą ir nuščiuvę iš nuostabos matom – viltingai švinta. Dar šiek tiek, ir apakins sprogimas. Bet niekas nesprogsta, nieko neatsitinka. Tiesiog nusileidžia uždanga, nes paskutinis ciklo darbas – tai tas juodas riebus taškas, užbaigiantis „Šviesos“ ekspoziciją.

Ši paroda – lyg pasyviai agresyviu kartėliu paveiktas glūdėjimas belaukiant šviesos. Mažaformatė akrilinė tapyba, eksponuojama simetriškoje parodinėje erdvėje, yra tarsi aliuzija į povandeninį laivą su iliuminatoriais, pro kuriuos sunkiai įžvelgiama, per tiesioginį kontaktą nepažini, šviesos nepatirianti svetima erdvė – Hado Respublikos kraštovaizdis. O gal šviesaus potėpio, prašalinančio tapybiškas tamsumas, nebuvimas – tai kartu ir mįslinga uždanga tikinčiųjų bei skeptikų smalsumui tonizuoti ir priversti juos ilgiau pakontempliuoti tai, ko nėra. Ir klausti: „Kodėl ir kur?“

Paroda veikia iki kovo 16 d.

Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos galerija (S. Konarskio g. 37)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 16–20 val., šeštadieniais10–14 val.