Retas svečias – litvakas Maksas Bandas

Tame mieste tebestūksantis žydų sinagogos pastatas anaiptol negriūva. Išpuoselėta ir senamiesčio gatvelė, pavadinta vietinės grafienės vardu. Buvusioje sinagogoje veikia dailės galerija. Pagrindinėje salėje tiršta lietuvių išeivijos dailininkų kūrinių. Daugiausia eksponuojami lietuvių išeivijos dailės klasikai. Kitoje pastato dalyje – keičiamų parodų erdvė. Ten jau buvo eksponuoti ir Prano Gailiaus, ir Žilvino Kempino, ir Algimanto Kezio, ir Dusetų menininkų, ir netgi Nomedos ir Šarūno Saukų darbai. Šiuo metu veikia dailininko, paskutinį kartą Lietuvoje matyto 1932-aisiais, paroda. Prie buvusios sinagogos durų lankytojus pasitinka plakatas: „Retas svečias. Makso Bando tapyba Marijampolėje“. Šešiolika kūrinių reprezentuoja primiršto Paryžiaus mokyklos atstovo kūrybos visumą.

Turbūt jau aišku, kad rašau apie Marijampolę ir palyginti dar mažai žinomą Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galeriją. Galerija disponuoja didžiule mecenatės dovana Lietuvai, kolekcijoje – daugiau kaip keturi šimtai lietuvių išeivijos menininkų kūrinių. Šiuo metu, be pastovios ekspozicijos, demonstruojami litvako Makso Bando (1900–1974) tapybos darbai, sukurti Lietuvoje, Paryžiuje, Venecijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Makso Bando kūrybinis kelias prasidėjo Marijampolėje XX a. pradžioje. Būsimasis menininkas gimė Naumiestyje (dabar Kudirkos Naumiestis Šakių rajone), bet paauglystėje jis jau gyveno Marijampolėje. Tiksli jo namų vieta nežinoma. Išlikęs tik prisiminimas, kad tai buvęs „namelis prie Šešupės“. Apskritai tikslių duomenų apie šio menininko jaunas dienas nedaug, daugiausiai žinoma iš daug vėliau jo rašytų prisiminimų. Juose ryšys su gimtąja žeme ir jos peizažu labai ryškus. Maksas Bandas taip pat turėjo to vadinamojo lokalinio patriotizmo. Įsitvirtinęs Berlyne, vėliau Paryžiuje, vis sugrįždavo į Lietuvą ne tik su savo parodomis, bet ir tam, kad plenere tapytų Suvalkijos peizažus.

Būdamas vos šešiolikos, Maksas Bandas jau piešė Marijampolės parduotuvių reklamas ir taip užsidirbdavo pragyvenimui. Devyniolikmetis buvo priimtas piešimo mokytoju į 1919 m. atidarytą Marijampolės žydų gimnaziją. Jos direktoriaus paskatintas, po metų išvyko į Berlyną, mokėsi pas Prūsijos meno akademijos narį Willy Jackelį.

Po kelerių metų Bandas persikėlė į tuometinę menų sostinę Paryžių. Kaip ir daugeliui kitų atvykėlių iš Rytų Europos, jam didelį įspūdį darė impresionizmas, fovizmas, žavėjo garsieji menininkai Paulis Cézanne’as ir Pablo Picasso. Praėjus penkeriems metams, jau po pasirodymo Berlyne (1924), Maksas Bandas surengė pirmąją Lietuvoje personalinę parodą (1925). Tačiau ji praėjo be jokio atgarsio. Antroji jo paroda Kaune (1932) jau sukėlė nemažą publikos susidomėjimą, apie ją rašyta ne tik „Naujojoje Romuvoje“, „Lietuvos aide“, „7 meno dienose“, bet ir Marijampolės krašto laikraštyje „Suvalkietis“: kraštiečiai dar nebuvo jo pamiršę.

Tuometinis Kaunas pastebėjo ne tik Bando tapybos artimumą Paryžiaus mokyklai, bet ir giluminius kūrybos bruožus, jungiančius dailininką su Lietuva. Dailininkas Antanas Gudaitis anuomet rašė, kad aplinkos pajautimu, paveikslų nuotaika Maksas Bandas yra giliai žydiškas, ir „tik šaltai pilkas koloritas sako jį šiaurės žmogumi esant, primena pilką Lietuvos žemę ir tokį patį jos dangų“. Halina Kairiūkštytė-Jacinienė paminėjo ir Bandui, ir kitiems žydų tapytojams būdingus bruožus: tai melancholija, virstanti prislėgta nuotaika, pesimizmas ir netgi „gyvenimo nuovargis“.

Ekspresyvi ir jausminga Bando tapybos maniera susiklostė Paryžiuje. Paveiksluose iš tiesų vyrauja liūdnokas lyrizmas. Geriausia jo kūrybos dalis – portretai. Dailininkas mėgo ekspresyviai vaizduoti savo gentainius, nuliūdusias moteris, rimtus vaikus, ypač jam patiko tapyti savo šeimos narius. Šioje parodoje net keliuose portretuose tas pats vaikas, Paryžiuje gimęs sūnus Albertas.

Tapytojas yra sukūręs daug religinių paveikslų ir išraiškingų Paryžiaus, Venecijos vaizdų. Tai vėlyvoji kūryba. Lietuviškas peizažas jam taip pat buvo svarbus. Lankydamasis gimtinėje kartu su kitais dviem garsiais litvakų dailininkais – Neemija Arbit Blatu ir Isaja Kulvianskiu, Bandas mėgo tapyti gamtoje. Parodoje pristatomas įspūdingas jo plenerinės tapybos pavyzdys iš Lietuvos dailės muziejaus – peizažas „Suvalkija“ (1932). Įspūdingą peizažą „Marijampolės pakraštys“ šiuo metu galima išvysti Vilniaus Gaono žydų muziejaus ekspozicijoje.

Nuo 1940-ųjų Maksas Bandas gyveno Kalifornijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten ir mirė (1974). Jo sūnus Albertas ir anūkas Charlesas Bandas buvo kino režisieriai ir prodiuseriai, o proanūkis Alexas Bandas – popmuzikos ir roko dainų autorius ir atlikėjas, JAV išgarsėjęs daina „Wherever You Will Go“.

Makso Bando tapybos ir skulptūros darbų yra įsigiję garsūs pasaulio muziejai: Berlyno Žydų muziejus, Kalifornijos meno muziejus San Diege, Mičigano muziejus Čikagoje, Liuksemburgo muziejus Paryžiuje, Los Andželo apygardos muziejus, taip pat JAV, Izraelio ir Lietuvos kolekcininkai. „Lewben Art Foundation“ šiuo metu turi apie keturiasdešimt Makso Bando darbų. Lietuvos muziejuose jų vos keletas, ir tai atspindi ilgametę kolekcijų formavimo kryptį.

Dabar tarsi ir išgyvenam atminties kultūros pakilimą, daug nuveikta istorikų ir menotyrininkų. Bet vis dėlto nepaprasta pajudinti tautoje įsišaknijusius vaizdinius ir keisti arba bent pildyti didįjį lietuvių tautos pasakojimą. Etnolingvistinėje lietuvių vaizduotėje neretai vis dar nepakanka vietos toje pačioje Lietuvos žemėje gyvenusiems, tais pačiais takais Paryžiuje, Romoje ar Niujorke vaikščiojusiems bendrapiliečiams, vienos tėvynės vaikams. Be suteikto ryškaus estetinio ir meninio įspūdžio, paroda atlieka dar vieną svarbią funkciją – pristato tautinės kultūros šešėlyje nepelnytai paliktą garsųjį kraštietį ir miestiečiams teikia atradimo džiaugsmą, realų pagrindą didžiuotis regiono kultūra.

Ši paroda – kelių Lietuvos kultūros institucijų (Marijampolės Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijos, „Lewben Art Foundation“, Lietuvos dailės muziejaus ir Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus) bendradarbiavimo rezultatas. Tai vienas iš Marijampolės – 2018 metų Lietuvos kultūros sostinės baigiamųjų renginių Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje.

Paroda veikia iki gruodžio 14 d.