Kai jau buvo ėmęs kankinti nuobodulys, apsilankiau Tarptautinėje šiuolaikinio meno Rygos bienalėje „Riboca“. Ir čia prisiminiau, ką gali menas – suprasti tave ir padėti pačiam suprasti save ir savo aplinką.
„Riboca“ įkurta 2016 metais, tačiau aš joje lankiausi pirmą sykį. Anksčiau apie bienalę girdėdavau gana daug ne itin teigiamų, kritiškų atsiliepimų. Bet šiemet kiekvienas nuvažiavęs rekomendavo apsilankyti. Ne veltui. Tai buvo nepamirštama patirtis, paliekanti pėdsaką net pasaulėžiūroje. Tai, mano supratimu, Menas iš didžiosios M. Bet, žinoma, negaliu vertinti bešališkai. Bienalės visumoje atradau savo minčių ir jausmų atspindžius, pasijutau ne viena.
Pokyčio fenomenas
Bienalės moto „Everything Was Forever, Until It Was No More“ yra pasiskolintas iš Alexei‘aus Yurchako knygos pavadinimo. Toje knygoje autorius aptaria Sovietų sąjungos griūties fenomeną – visiems sovietinio bloko piliečiams santvarka atrodė nepajudinama, amžina, bet jos išnykimas buvo priimtas kaip lygiai toks pat natūralus reiškinys. Šokas akistatoje su nauja tvarka ištiko vėliau. „Riboca“ neapsiriboja ankstyvųjų postsovietinių procesų analize. „Ribocos“ dėmesio centre – dabartis. Praeitis svarbi tiek, kiek ji yra paveikusi šiuolaikinį žmogų (įdomiausia tai, kaip dabartinis žmogus priima, interpretuoja praeitį).
Bienalėje akcentuojama būtent pokyčio specifika. Kuratorę Kateriną Gregos domino kaip šiandieniniame pasaulyje jaučiasi visuomenė ir kiekvienas individas – kaip jie nujaučia, patiria, suvokia, prisijaukina ir susitvarko su padidėjusiu gyvenimo tempu ir tą lydinčiais padariniais. Vis dažniau mes nebesusidorojame su nenutrūkstančiu didžiuliu informacijos srautu. Mes nespėjame adaptuotis prie naujų technologinių išradimų, nes niekad iki šiol evoliucija nevyko taip spėriai. Todėl esame pasmerkti nerimui.
Lekiant autopilotu
Vyksta daugybė kitokių pokyčių: klimato kaita, perėjimas iš prekių į žinių ekonomiką, kognityvinį kapitalizmą, automatizacija keičia žmonių darbo pobūdį, kinta demografija, kuriamas transhumanizmas, tikint, kad žmogus su mokslo pagalba gali tobulėti iki fantastinių galimybių ir paminti savo fizinius bei protinius apribojimus. Šalyse prisikelia nacionalizmas, išrenkamas Trumpas, vyksta Brexitas – apima politinė melancholija. Faktas, kad mes taip skubame į nežinomą rytojų, pagimdė nerimą, nesaugumo jausmą ir pojūtį, jog esame atsieti nuo savo jausmų ir emocijų.
Kapitalizmas mus išmokė, kad laikas yra pinigai ir mes esame įkalinti nuolatiniame pojūtyje, jog nespėjame, mums trūksta laiko. Nusitrynė ribos tarp laisvalaikio ir darbo, tarp viešo ir privataus, vis sunkiau tampa subalansuoti dėmesio, skiriamo asmeniniam gyvenimui ir darbui, porcijas. Mums tampa sunku įprasminti dabartį, būti čia ir dabar. Europa kankinama egzistencinės ir identiteto krizės. Lekiame autopilotu link miglose paskendusių tikslų. „Riboca“ sustabdo šį beprotišką bėgimą, iškeldama neskubėjimo vertybę.
Hannah Anbert, „Sacred Work Fashion Collection“, 2016–2018
„Stop“ mygtukas
Bienalė pakviečia paspausti „stop“ mygtuką ir pamąstyti, kokios galėtų būti tokio egzistavimo ir veikimo alternatyvos. Bienalė iš tiesų turi rekreacinį poveikį, paskatina sąmoningumą, savistabą. Bienalei pavyko ne tik deklaruoti, bet iš tiesų sustabdyti lėkimą, neretai matomą net parodų salėse, kur žmogus prabėga pro kūrinius, juos „sužiūri“ lyg greitą maistą ir išbėga, trumpam ir nemaistingai pasotinęs savo mentalinį ir dvasinį alkį.
Jokiuose bienalės stenduose, lankstinukuose ir svarbiausiame bienalės ekspozicijų lankymo palydove – kataloge – neradau išdidžios statistikos, besigiriančios apie įspūdingas autorių ir kūrinių kiekybes. Bienalės organizatoriai teisingai suprato, jog varginančiais kiekiais kūrinių lankytojo tikrai nesužavėsi, o tik atbaidysi. Ir dėl to iš tiesų kaltas bus ne neva nepakankamas jo interesas, bet organizatorių gigantomanija. O tų kūrinių „Ribocoje“ buvo su saiku – dviejų dienų pilnai pakanka juos ne tik pamatyti, bet ir išgyventi.
Tekstų pagalba
Kitas, mano požiūriu, itin konceptualiai logiškas ir teisingas sprendimas buvo apriboti informaciją etiketėse prie kūrinių. Juose – tik kūrinio autorius, pavadinimas ir puslapio numeris, kurį galime atsiversti labai estetiškame bei patogiame kataloge. Skubėjimą sustabdo pats kūrinių pobūdis – tai daugiausia yra kontekstualios ir konceptualios instaliacijos, kurios pilną prasmę įgauna tik sužinojus jų paliečiamą konkretų įvykį, temą, istoriją. Bet tai nėra varginantys, sudėtingu žodynu perkrauti tekstai.
Priešingai – tekstai trumpi, įdomūs, paprašyti paprastai, suprantamai, bet ne primityviai. Ir nebūtina jo viso skaityti. Kartais pakanka peržvelgti ir užčiuopti pagrindinę mintį. Kitais kartais prie labiau sudominusių tekstų norisi užsibūti – įsiskaityti ir užsigalvoti. Tam tikrai puikiai pasitarnauja katalogas, nesudarantis spūsčių aplink kitu atveju prie sienos prikabinto aprašo. Džiugina ir pasitikėjimas bei lankytojų atsakingumas. Katalogai noriai skolinami ekspozicijų darbuotojų ir lankytojų grąžinami, iškeliaujant į kitą bienalės punktą.
„A“ – Atnaujintas žinojimas
Bienalę sudaro aštuonios erdvės. Dauguma jų sutelktos miesto centre, kelios kiek nutolusios, bet pasiekiamos pėsčiomis ir tik viena buvo dislokuota Jurmaloje, bienalės pabaigoje nebeveikusi. Patogūs žemėlapiai su siūlomais maršrutais padeda naviguoti. Punktas „A“ – buvęs Latvijos universiteto iš pradžių Chemijos, vėliau Biologijos fakulteto pastatas, viena pagrindinių bienalės vietų. Čia tebėra laboratorija, tuščios bibliotekos ir trys funkcionuojantys muziejai: zoologijos, chemijos istorijos ir botanikos istorijos. Nuostabu, kad visas universiteto palikimas tapo kūrinių pagrindu, organiška jų dalimi.
Nikos Navridi, „All of Old. Nothing Else Ever...“, 2018
Atsižvelgus į pastato praeitį, pirmasis bienalės skyrius pašvęstas mokslinio ir technologinio vystymo refleksijai. Kalbama apie tai, kaip ši pažanga esmingai pakeitė regimąjį ir neregimąjį pasaulį aplink mus ir kaip ji pakeitė mūsų pasaulėžiūrą ir pasaulėvoką. Darbuose apmąstomas žmogaus poveikis aplinkai, nuolatinis žinojimo atnaujinimas. Svarstoma apie progreso prigimtį, galimybes ir pasekmes. Klausiama, ką žmonija nuveiks su naujomis galingomis priemonėmis – išgelbės ar pasmerks.
Čia buvo eksponuotas Emilijos Škarnulytės kūrinys „Mirror Matter“, leidžiantis pažvelgti į mūsų visuomenę ateivio žvilgsniu. Man itin įsiminė Stelioso Faitakio freskos, komiškai, groteskiškai ir su didele meistryste pristatančios „Naują religiją“ – meldimąsi naujosioms technologijoms. Paminėti, be abejo, tiesiog būtina ir Nikoso Navridžio kūrinį „All of Old. Nothing Else Ever...“. Tai – taip pat įvietintas, bienalei sukurtas kūrinys. Šia instaliacija knygos grąžinamos ištuštėjusiai universiteto bibliotekai. Raginama fiziškai įsitraukti į kūrinį, pamąstyti apie spausdinto žodžio likimą ir jo magiją, lyginant su tekstų skaitymu ekrane.
Nepamirštamų patirčių suteikė vaikščiojimas aklinoje tamsoje po Marko Diono įvietintą kūrinį „A Tour of the Dark Museum“, pasišviečiant raudonu žibintuvėliu ir aptinkant visokius baldus su knygomis, griaučius. Taip primenama apie gamtos pažinimą per tiesioginį sąlytį su ja. Panašią idėją perteikia ir Eriko Kesselio įvietinta instaliacija „The Human Zoo“. Tai – intervencija į zoologijos kolekciją, parodanti, kokie mes panašūs į gyvūnus, keisti ir juokingi.
„B“ – Besikartojanti praeitis
Vieta „B“ – Kristapo Morbergo rezidencija, skirta istoriniams lūžio taškams. Čia esantį prieškario interjerą, tiksliau, lubų ornamentus savo instaliacijai panaudoja Augustas Serapinas. Pastate taip pat išvydome Indrės Šerpytytės kūrinius „Pedestal“ ir „NKVD-MVD-MGB-KGB buildings“, permąstančius sovietmetį. Temą tarsi pratęsia Jono Meko instaliacija „Lithuania and the Collapse of the USSR“.
Šią temą gvildena ir fotografų grupė „Sputnik Photos“, savo serijoje „Lost Territories Archive“ užfiksavusi postsovietinių šalių siekius persiorganizuoti, įtvirtinti savo tapatybę, integruotis. Nuotraukos kyšo iš po praplėštų tapetų, Putino atvaizdas įspėja apie besikartojančią praeitį – svarbu jos neužmiršti, neuždengti tapetais. Tobiaso Zelony video ir nuotraukų serija „Maskiravka“ fiksuoja pogrindinius techno vakarėlius ir LGBTQI bendruomenės gyvenimą Kijeve per 2013 metų revoliuciją ir po jos. Istorija pasakojama fragmentais, vakarėlių apšvietimo ritmu, intymiai.
„C“ – Ciniška ekonomika
„C“ punktas – prieplauka, eksponavimui suteikusi seną laivą, du sandėlius ir aplinkines teritorijas. Sovietmečiu Ryga buvo svarbia prekybine zona, o išsilaisvinus iš okupacijos šaliai teko persiorientuoti į paslaugų sektorių. Šiame bienalės skyriuje nagrinėjami ekonominiai ir juos lydintys socialiniai pokyčiai.
Jevgenijaus Zolotko bienalei sukurta instaliacija „The Sacrife“ ne juokais išgąsdina. Girdime trankymo garsus, gyvulinis vagonas dreba nuo smūgių. Viskas atrodo taip tikra. Taip tikra, kaip diskomfortas, gyvenant mažuose, ankštuose daugiabučių butuose. Nuo temos kiek nutolsta, bet įspūdį palieka Janio Ruscica‘os kūrinys „Flatlands“, kuriame – iš politinę konotaciją turinčių animacinių filmukų į tris dimensijas perkelti išgalvoti muzikos instrumentai, kuriuos bienalės lankytojas galėjo išbandyti.
Žilvinas Landzbergas, „Sun Conservatory“, 2018
„D“ – Dionisiška architektūra
Punktas „D“ įsikūręs buvusiame tekstilės fabrike. Čia kalbama apie kultūros ir natūros dichotomiją, entropiją, destrukciją ir senėjimą. Čia dėmesį patraukia pirmiausia Maarteno Vanden Eynde‘o „Cosmic Connection“, kalbantis apie visais laikais aktualų žmogaus troškimą susijungti su kosmosu, ateivių paieškas, neveikiančius satelitus. Nuostabus Žilvino Landzbergo kūrinys „Sun Conservatory“ reflektuoja sovietinę ir postsovietinę architektūros situaciją ir oponuodamas sukuria grynai malonumui, gėrėjimuisi skirtą architektūrą.
„E“ – Efemeriška laimė
„E“ punktas buvo skirtas įvairioms pagreitėjusio gyvenimo tempo manifestacijoms. Čia dėmesio verta Hannah Anbert drabužių kolekcija „Sacred Work Fashion Collection“. Šiuo kūriniu kalbama apie tai, kad darbu mes dažnai suteikiame savo gyvenimui prasmę ir taip profesija pakeičia religiją.
Šiame sektoriuje eksponuotas gerai žinomas Julijono Urbono kūrinys „Eutanazijos kalneliai“. Abejingų nepalieka Marco Montiel-Soto kūrinys „Permanent Storm for a Tropical Constellation“. Tai – unikalaus namelio virš vandens Venesueloje atkūrimas.
„F“ – Familiarus žvilgsnis
„F“ punktas, įsikūręs buvusioje gamykloje „Art Centre Zuzeum“, man paliko didžiausią įspūdį. Šioje erdvėje susikoncentruota į daugiau asmenišką, egzistencinį lygmenį, stebint nerimą, sukurtą socialinių medijų įtampos, neviltį, neatitinkant kanonų ir svarstant, kokios strategijos padėtų išeiti iš tokios situacijos. Įdomi buvo ir Tobiaso Zelony serija „Golden“, pristatanti visuomenės atstumtuosius, ir Maryam Jafri mišrios technikos serija „Wellness-Postindustrial Complex“, groteskiškai kalbanti apie savęs prisižiūrėjimo kultą, sukeltą valstybės biudžeto taupymo tikslais.
Tačiau ypatingos atidos vertas Hano Hoogerbrugge‘o kūrinys „Limbo Lottery“. Besisukanti savidestruktyvaus, vartotojiško gyvenimo beprotiška karuselė sukuria hipnotizuojančias iliuzijas. Dar intymūs, asmeniški ir paveikūs kūriniai – Hanso Rosenströmo garso instaliacijos, skirtos lankytojams patirti privačiai, po vieną. „A House Divided“ – kūrinys, sukurtas su profesionaliu hipnoterapistu, liūliuojančiai įteigiantis, jog savo ištartais žodžiais mes įsibrauname į kito teritoriją. „Mikado“ – tai monologu paverstas dialogas iš Ingmaro Bergmano filmo „Verksmai ir šnabždesiai“. Čia panaudotas kiek baugus stereo metodas, iššaukiantis vaiduoklius, už nugaros kaukšinčius bateliais ir šnabždančius į ausį klausimą, kokiu žmogumi tu tapai.
Han Hoogerbrugge, „Limbo Lottery“, 2016
„G“ – Gerosios praktikos
Punkte „G“ ištapetuoti didžiuliai Petros Bauer ir Rebeckos Katz Thor plakatai „And All is Yet to be Done: The Grammar of Feminist Organising“, kurie tyrinėja, kaip feministinės praktikos panaudoja erdvines ir laikines struktūras. Kaņepes Kultūras centrs – puiki vieta prisėsti suvirškinti dienos įspūdžiams, pasidalinti mintimis, gimti kūrybiškoms idėjoms.
Tad ši bienalė, kaip jau supratote, man paliko neišdildomą įspūdį. Ji įrodė, kad menas tebeturi galią gydyti, gerąja prasme sukrėsti, pasiūlyti alternatyvų aklavietėse.